ALGIMANTAS RAŠO

Kraštiečių bendravimas - vertybė
Antuanas De Sent-Egziuperi tvirtino, kad tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi ir vienintelė tikra prabanga – žmonių bendravimo prabanga.
Šios iškilaus rašytojo mintys, tapusios sentencijomis, atėjo po Vilniaus kupiškėnų ataskaitinio rinkiminio susirinkimo, įvykusio vasario 7 d. Vilniaus Mokytojų namuose. Klubo prezidentės Filomenos Marčiulionienės pranešime nuosekliai ir aiškiai buvo išvardinti renginiai, atskirų klubo dalyvių nuveikti konkretūs darbai. Didelė darbų suma, tačiau iš tikrųjų reikia vertinti ne konkrečių darbų sumą ar jų dėmenis, o klubo narių bendravimą ir bendradarbiavimą ir tik greta jų nuveiktus konkrečius darbus. Išties, nors ataskaitoje nebuvo akcentuota bendravimo vertybė, tačiau iš pateiktų renginių pobūdžio ją savaime galėjome suvokti. Bendravimo poreikį liudija ir ženkliai išaugęs klubo dalyvių skaičius. Apie bendravimo poreikį – kiek plačiau.
Ne tik girdime, bet ir stebime Lietuvoje žmonių susvetimėjimą, uždarumą vienatvėje, vengimą bendruomeninės veiklos. Kur gi tokio susvetimėjimo šaknys?
Ir kitose posovietinėse šalyse tarp tautiečių pastebimas susvetimėjimas. Jis dažnai būna toks stiprus, kad buvę pažįstami ir net bičiuliai vienas kito nebenori matyti. Tačiau ar tikrai jie buvo pažįstami? Gal anksčiau bendravo jų kaukės, o ne tikrieji veidai? Tėvai, norėdami apsaugoti vaikus nuo tykančių komunistinių pavojų, patys pasislėpę po kaukėmis, augino tikras kaukes. Todėl, atgavus nepriklausomybę, vaikai be maskuojančių kaukių nebeatpažįsta tėvų, jų pažiūros vaikams jau yra svetimos. Susvetimėjimas vyko dešimtmečius, tik atsiskleidė staiga, kai vieni kaukes nusiėmė, o kiti liko su jomis suaugę.
Komunistinė ideologija buvo diegiama prievarta. Ne tik deklaruota, bet ir laikytasi nuostatos: kas nesilaiko marksistinės ideologijos, tas – prieš mus, tas – priešas, o priešą reikia sunaikinti. Ir naikino, kankino, luošino. Siekdami išvengti smurto, visi turėjo užsidėti komunistines kaukes. Tik rezistentai bei dvasininkai kaukių nesidėjo, todėl buvo persekiojami nuožmiausiai. Tokiu būdu visi tapo vienodi, skirtumų neliko, tačiau bendravo ne asmenybės, o kaukės. Visi pro vienodus akinius į viską žiūrėjo, vienodai vienas kitam melavo, vienodai kits kitą apgaudinėjo. Poetas Justinas Marcinkevičius yra pastebėjęs, kad velioniui reikėtų jau dvi duobes kasti: vieną – tikrajam asmeniui, kitą – kaukei. Vieni sovietmetį su kauke išgyveno kaip su svetimkūniu, kitiems kaukė pamažu priaugo, kiti nuo mažens buvo auginami kaip sovietinės kaukės. Atgavus laisvę ir nepriklausomybę, vieni kaukę svetimkūnį nusimetė, kiti to prielipo atplėšti nebepajėgė, treti kaukės kauke nebelaiko, o nemaža dalis tų kaukėtų užsidėjo naują patriotinę, religinę ar dar kitokią kaukę.
Kaukės būtinas atributas lėlių teatre, tačiau gyvenime jos patį gyvenimą paverčia netikru. Ir čia geriausia priemonė kaukėmis atsikratyti – žmogaus ryšis su žmogumi – bendravimas.
Reikšmingas tėviškėnų bendravimas miestuose, tačiau jis itin reikšmingas bendraujant su gimtuoju kraštu. Dalis Vilniaus kupiškėnų klubo dalyvių, negailėdami savo laiko, fizinio darbo bei lėšų tėviškėse statydina atminimą ženklinančius paminklus. Toki veikla pagirtina, tačiau, kita vertus, žinome ir tai, kad, jei vietos gyventojai nejaučia tokiems paminklams poreikio, jie tampa užmaršties ženklais. Todėl, prieš įgyvendinant kokią idėją ar projektą, reikalinga itin jautri klausa vietos bendruomenės nuomonei. Gal miestelėnai yra labiau išprusę, jų matymo akiratis platesnis, tačiau poreikis projektams turi eiti „iš apačios“, nes tam, kas „diegiama iš viršaus“, dažniausiai nevertinama arba net priešinamasi. Drįsčiau teigti, kad didesnę vertę turi ne konkretūs darbai ar parama, o bendravimas su gimtuoju kraštu.
Kupiškio krašto pokyčius gera linkme galime matyti pravažiuodami, net nesustodami. O, jei prie kokios miesto, bažnytkaimio ar kaimo puošmenos sustojame, dar pakalbiname žmones, ištariame pagiriamą ar paskatinantį žodį, jei nuvykstame ir dalyvaujame ten organizuotame renginyje?.. Čia akivaizdžiai iškils ta bendravimo vertybė, susvetimėjimo naikinimo veiksnys.
Turbūt teisūs tie mokslininkai, kurie esminiu tautos bruožu laiko ne jos apgyvendintą teritoriją, žmonių antropologinius požymius, kalbą, religiją, o istorinio likimo bendrystę. O bendrystė yra kilusi iš jau įvardintos bendravimo vertybės.
Jei Kupiškio kraštą vaizdumo dėlei laikytume tautele tautoje, pamatytume to krašto likimo bendrystės ženklus (tarp jų – tarmę). Ir ta bendrystė – iš bendravimo.
Algimantas Zolubas