2009-05-24

Pas skulptorių H. Orakauską Kernavėje

Giedrą ir šiltą gegužės 21 d. rytą grupė Vilniaus kupiškėnų puikiu autobusu vyksta į Kernavę.
Pirmiausia aplankome kupiškėnams gerai žinomą skulptorių Henriką Orakauską, gyvenusį Kupiškyje 18 metų ir ten palikęs daugiau nei 20 skulptūrų. Mielai mus pasitinka ne tik Henrikas ir jo žmona Loreta, bet ir labai protingas ir visiems draugiškas vilkšunis Brudas.
Henrikas nuosekliai veda nuo skulptūros prie kitos skulptūros, įdomiai, filosofiškai papasakodamas kiekvienos kilmę, ką jis norėjo pasakyti ją sukurdamas. Kieme pasitinka skulptūra „Šulinys“ su sėdinčiu ant jo ir visus pasitinkančiu piligrimu.





Už jo stovi kėdė, ant kurios gali atsisėsti tik tie, kurie moka megzti kojines, plūgas su užrištu mazgu, bylojantis, kad vaikams jau jo neprireiks, nes tėvų žemė bus parduota. Kitam kieme stovi dar neužbaigta skulptūra – patranka su užrašu ‚Atlantida“.
Patranka turės įvairią paskirtį. Kiemas sutvarkytas, išpuoselėtas, pilna augalų įvairių, gėlių.

Apžiūrėję kiemą, Henriko vedami patraukiame į galerijos vidų.

Nepaprastas įspūdis. Čia ir piešiniai, grafika ir gausybė bronzinių ir marmurinių skulptūrų, skulptūrėlių. Skulptorius pats mielai pasakoja apie savo darbus ir ragina į kasdienius reiškinius pažvelgti nauju žvilgsniu. Autorius savo darbuose stengiasi parodyti ir šiek tiek erotikos, jo nuomone, suteikiančios darbams tam tikro „šarmo“. Linijų grakštumas, bronzinis spindesys, minčių ir filosofijos perteikimas ir įprasminimas darbuose prikausto dėmesį, nesinori išeiti.
Greitai prabėgo 2 val.nuoširdaus bendravimo su Henriku, padarom prisiminimui kolektyvinę nuotrauką prie „Angelo“ ir prie "Šulinio“atsisveikinę su svetingais galerijos šeimininkais, važiuojam susitikti su Kernavės gide Valda.

Ji apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsiveria gražiausias vaizdas Lietuvoje su vingiuojančia Nėrim ir keturiais piliakalniais, papasakoja Kernavės istoriją, atsako į klausimus ir atsisveikiname.
Pasivaikščioje po Kernavę, užkopiame ant Mindaugo sosto piliakalnio, pasigrožėti įspūdingais senosios Lietuvos Sostinės apylinkių vaizdais.








Šiek tiek palaukę sesės Zitos, patenkame į monsinjoro, Kernavės klebono Česlovo Krivaičio iniciatyva parapijos administraciniame pastate įkurtą Bažnytinių reliktų muziejų. Nuo stogo terasos pasigrožime Č.Krivaičio rūpesčiu ir lėšomis Kernavėje pastatytais kryžiumi „Jūs -mano rankos“ ir skulptūromis „Mozė“, „Vytautas Didysis“, kiemo statiniais. Užsukame į Kernavės bažnyčią. Čia sukurtas unikalus meno kūrinys – iš vietos akmenukų bažnyčios šventoriaus sienoje sudėliotos mozaikinės Kristaus kelio stotys (autorė J.Grišiūtė). Susipažįstame su bažnyčios istorija.

Važiuojam į Dūkštų ąžuolyno pažintinį taką, kur pietaujame ir ilsimės. Pažintinio tako ilgis 2,3 km, bet mes viso neapeiname. Susipažįstame su didžiausiu natūraliu ąžuolynu, prieiname prie vieno iš paslaptingausių pažintinio tako objektų Airėnų akmens su ženklais, kurio paprašome norų išsipildymo.
Vykstame link Vilniaus. Sustojame dar Sudervėje, aplankome garsiojo mūsų kraštiečio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotą Švč. Trejybės klasicistinio stiliaus rotondos tipo bažnyčią (1822 m.).
Gerai nusiteikę, pilni gražių įspūdžių grįžtame į Vilnių.

2009-05-19

Algimantas Zolubas rašo ...


Žiupsnelis į tėviškių aruodą

Veiklesni, neatitrūkę nuo savo šaknų, Vilniaus kupiškėnai, nors ir sovietmečiu nebuvo abejingi savo krašto kultūros aktualijoms, su Lietuvos Atgimimu esmingai atsigręžė į savo tėviškes. Keletas tokių savo krašto patriotų savaitgaliais, pasitelkę savo šeimų narius bei kraštiečius, savo transportu su kirviais, pjūklais, kastuvais bei kitokiais įrankiais vykdavo į Kupiškio kraštą ką gera daryti.
1991 metais, įsisteigus Lietuvos Piliečių Chartijai, minimi tėviškėnai buvo priimti į Chartiją kaip „Kupiškėnų klubas“. Kai Piliečių Chartija sustabdė savo veiklą, „Kupiškėnų klubas“ veiklos nenutraukė, o ją išplėtęs, tapo nepriklausomu klubu „Vilniaus kupiškėnai“.
„Vilniaus kupiškėnai“ greta šviečiamosios kultūrinės, pilietinės patriotinės veiklos nevengia akmenyje, medyje ar kitais būdais savo krašte įamžinti iškilių krašto žmonių, kultūros židinių, tragiškų praeities įvykių atminimą. Ši veikla priskirtina buvusiam Piliečių Chartijos klubo „Vilniaus kupiškėnai“ branduoliui, kurį sudarė medicinos daktaras Gediminas Kaluina, architektas Žybartas Simonaitis ir inžinierius Algimantas Zolubas.
Kadangi ne visi nuveikti darbai išliko atmintyje, nebuvo protokoluojami ar net nuotraukose fiksuojami, chronologinę jų seką jau sunku atstatyti, juolab, kad kiti darbai buvo tęstiniai, prie jų iki šiol sugrįžtama. Čia pat reikia pabrėžti, kad ne vien tas „branduolys“ darbus atliko; geranoriškai prisidėjo vietos gyventojai, seniūnijos, Kupiškio savivaldybė, be kurių pagalbos daugelio darbų maža grupė nebūtų pajėgusi atlikti.
Taigi lieka pavardinti tuos darbus iš atminties, be datų.
1. Restauruotas ir atstatytas sudaužytas Laukminiškių kaimo kryžius (statytas 1892 m.)
2. Pagamintas ir pastatytas gale Laukminiškių kaimo atminimo kryžius per okupacijas tragiškai žuvusiems šio kaimo žmonėms (žalvario skydelyje įrašytos 8 pavardės).
3. Sutvarkytas Juodinių piliakalnis prie Alizavos: iškirsti menkaverčiai krūmai, atstatytas sunykęs Pirmojo pasaulinio karo kryžius, atstatytos plokštės su čia palaidotų žuvusiųjų pavardėmis.
4. Greta Zasinyčių buvusio dvaro (Alizavos seniūnija) Pirmo pasaulinio karo lauko ligoninės kapinės buvo itin apleistos, išvartyti ir žemėje prasmegę kryželiai, kapinių teritorija užžėlusi krūmais. Per kelias išvykas, drauge su Alizavos mokyklos mokiniais šios kapinaitės buvo sutvarkytos.
5. Bajorų kaime (Skapiškio seniūnija) sutvarkytos Pirmo pasaulinio karo kapinės (jų ribose iškirsti krūmai ir medžiai, atstatytas sunykęs medinis 5 m. aukščio kryžius.
6. Švedukalnyje (Skapiškio seniūnija) sutvarkyta kapinių aplinka, identifikuota ir nuvalyta suomių karių kapų vieta, atstatytas memorialas.
7. Išvalytos ir sutvarkytos žydų kapinės Skapiškyje.
8. Sutvarkytos senosios Adomynės ir Rapackių dvaro kapinės.
9. Sutvarkytos Šimonių Pirmojo pasaulinio karo kapinės.
10. Pasodintas Atgimimo ąžuolynas (107 ąžuoliukai) prie Kupiškio marių.
11. Pasodinti ąžuolai prie knygnešio Kazio Gabriūno gimtinės, prie buvusių Albino Kaluinos, Jono Rasiulio sodybų bei prie Virbališkių mokyklos.
11. Laukminiškių kaime, prie vieškelio pastatytas ąžuolinis koplytstulpis tragiškai žuvusiai Rasiulių šeimai.
12. Pastatytas akmeninis atminimo paminklas Albino Kaluinos sudegintai sodybai.
13. Pastatytas atminimo kryžius tremtinio Tito Zolubo buvusios sodybos vietoje.
14. Tvarkytos senosios Virbališkių kapinės.
15. Pastatytas akmeninis atminimo paminklas prie buvusios Lebedžių pradžios mokyklos (Pandėlio seniūnija).
16. Pritvirtinta memorialinė lenta prie mokytojo Leono Katelės gryčios Martikonių kaime, kurioje buvo ir jo mokykla.
17. Pastatytas akmeninis atminimo paminklas buvusiai Vėžinių pradžios mokyklai.
18. Pastatytas akmeninis atminimo paminklas buvusiai Alizavos mokyklai.
19. Baigiamas statydinti akmeninis atminimo paminklas buvusiai Kupiškio mokyklai
19. Pastatytas akmeninis atminimo paminklas Kalnagalių kaime (Alizavos seniūnija) kelių kartų Kaluinų giminei.
20. Išreikšta iniciatyva ir teikta pagalba įsteigiant Laukminiškių muziejų Babickų gimtinėje.
21. Pastatytas akmeninis atminimo paminklas patriotų Skaisčių buvusiai sodybai Stuburų kaime.

Lieka pridurti, kad paminklų statydinimą labiausiai inicijavo bei finansavo daktaras Gediminas Kaluina, paminklus bei jų aplinką projektavo Žybartas Simonaitis, o jųdviejų darbus kartais spaudoje „apdainavo“ šių eilučių autorius. Nepaliko „neapdainavęs-neišlinksniavęs“ ir savo gimtojo kaimo:
Gimtinės linksniavimas

Vardininkas Laukminiškiai – kaimas gimtasis,
Mintim aplankau dažną dieną.
Vaikystėj išvaikščiojau basas
Beržynus, laukus ir ražienas.

Kilmininkas Laukminiškių gryčios medinės,
Iš medžio lopšiai ten ir svirtys,
Ten buvo ir batai mediniai,
Ir klėtys, ir kluonai, ir pirtys.

Naudininkas Laukminiškiams visko užteko –
Laukuos ir aruoduos, ir gryčiose.
Skambėdavo dalgiai kai plakė
Ir staklės šviesiose seklyčiose.

Galininkas Laukminiškius garsino dainos,
Audėjos ir rūtų darželiai;
Į nieką pasauly nemainė,
Dėvėjo, grožėjos, skardeno.

Įnagininkas Laukminiškiais galim didžiuotis:
Artojais, verpėjom, audėjom...
Sunku juos visus išrokuoti, -
Iš čia garsenybės išėjo*.

Vietininkas Laukminiškiuos mąžta sodybų –
Pats kaimas nūnai susigūžęs;
Pakriko po svietą beribį
Vaikai iš gimtųjų bakužių.

Šauksmininkas Laukminiškiai mūsų mielieji!
Nutilo ir juokas ir dainos:
Senoliai išmirę, neliko jaunėlių –
Gimtinę į miestus išmainė.

Laukminiškiuose gimė knygnešys Kazys Gabriūnas, aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, rašytojas ir diplomatas, visuomenininkas Petras Babickas, mokslų daktarai Vytautas ir Gediminas Kaluinos.
Algimantas Zolubas
2009 m. gegužė 15 d.

2009-05-12

Gedimino Jokūbonio atsiminimų knyga


Šiltą ir saulėtą gegužės 10-sios sekmadienį į Vilniaus Mokytojų namų mažąją salę sugužėjo gausus Vilniaus kupiškėnų ir jų svečių būrys. Žinojo visi, kad verta rinktis paklausyti atsiliepimų apie garbaus kupiškėno profesoriaus Gedimino Jokūbonio ką tik išleistą atsiminimų knygą „Kai žaidė angelai“
Iš kur atsirado šis pavadinimas? Autorius rašo...“Ant aukšto šlaito bolavo vienuolynas ir bažnyčia. Nustebino jos vidus – ji buvo visai kitokia nei Kupiškio, kur daug tuščios erdvės... O čia, Palėvenėje, gausu žaismingų, nematytų barokinių figūrų, formų ir skulptūrų. Karalius Dovydas iškilmingai skambina arfa, visi karnizai nusėti angeliukų. Zakristijonas, užvedęs už didžiojo altoriaus, parodė aukštai skliaute ovalinį langą. Jį supo linksma skulptūrinė kompozicija – angeliukai, vienas kitą aplenkdami, tarsi stengėsi per langą išskristi laukan. Jie žaidė, tarsi eitų slėpynių, kaip ir mes, vaikai! Ši skulptoriaus išmonė taip netikėtai ir nuostabiai priartino prie žemės aukštąjį dangų – padarė tokį jaukų ir paprastą.
Žiūrėjau neatsistebėdamas. Savo vaikiška galvele negalėjau suvokti tos mįslės, kuri įsmigo man ir lydėjo visą gyvenimą – kas verčia nerimti ir veržtis siekiant to, kas amžinai lieka nežinoma ir nepasiekiama.“
Apie knygos atsiradimą kalbėjo jos iniciatorius ir konsultantas Vidmantas Jankauskas, o apie maketavimą ir paruošimą spaudai, paties autoriaus knygos maketo nuostatas – išsamiai ir įdomiai pasakojo profesoriaus duktė Eglė Jokūbonytė. Profesoriaus kūryboje neužteko vien kruopštaus darbo, puikių profesinių įgūdžių ir geležinės valios, kad pasiekti tokį aukštą meninį lygį. Tai pasiekta didžiuliu skulptoriaus talentu, jo asmenybės dvasingumu. Visi jo kūriniai reikalavo kruopštaus įvairiapusiško pasiruošimo, gilių objekto studijų.
Skulptoriaus giminaitis ir geras draugas doc. Algirdas Šukys pastebėjo, kad kurdamas Leniną autorius perskaitė net kelias jo knygas, kad suprastų jo mąstyseną, pažintų kontroversišką jo vidinį pasaulį. Vaikystėje ir jaunystėje Gediminas neišsiskyrė iš savo bendraamžių – buvo draugiškas švelnus, mėgo žvejoti Lėvens upėje.Vėliau išryškėjo potraukis į meną. Ne iš karto surado savo gyvenimo kelią G. Jokūbonis. Baigęs gimnaziją jis mokėsi kunigų seminarijoje, bet supratęs, kad žmonių sielas geriau ganys savo meno kūriniais. Neapsiriko.
Svečias, Vilniaus panevėžiečių klubo prezidentas Bronius Kačkus net bandė „ pasisavinti“ G.Jokūbonį, mat pastarasis gimnaziją baigė Panevėžyje. Apie profesorių, kurį gerai pažinojo, kalbėjo kaip apie aukštos kultūros eruditą, nuostabų, draugišką žmogų, neapsakomai mylintį savo darbą.
Kalbėdamas apie knygą dr.Teofilis Čiurlys pažymėjo,su kokia meile autorius kalba apie žmones, jų tarpusavio santykius, parodo, kad kūryba neturi atitrūkti nuo gyvenimo eiti kartu su juo, papildyti jį.
Eugenija Didžiariekienė pastebėjo, kad autorius yra ne tik aukščiausio lygio skulptorius, bet ir žodžio menininkas, skaitant jo knygą negali atsitraukti.











Nuotraukose:

- Eglė Jokūbonytė pasakoja apie tėtį ir jo kūrybą. ( nuotrauka viršuje,dešinėje)
- Apie skulptoriaus jaunystę pasakoja A. Šukys
- Eglė turi ką pakalbėti su Vytaute (viršuje, viduryje)
- Vilniaus kupiškėnų ir panevėžiečių klubų prezidentai Filomena ir Bronius sprendžia kam priklauso didesnė „Profesoriaus dalis“.Arbitrė – Marija (viršuje, kairėje)
- Kiekvienas turi savo nuomonę... (Regina Kačkuvienė ir mūsų Žybartas)
- Pečiūros nuomonė ypatinga
- Vytautė džiaugėsi sėkmingu knygos aptarimu. (apatinė nuotrauka)

Foto ir reportažas Vytauto P.