Algirdas Šukys rašo ...1
Grįžtu mintimis į Vakarų Vokietiją ir pratęsiu savo pasakojimą apie tėvą ir jo kapą Štuttgarte.
Kai 1983 m. grįžau į Lietuvą ir pradėjau dėstytojauti Vilniaus Universitete, pradėjau ieškoti galimybių aplankyti savo tėvo kapą be „specorganų“ pagalbos. Parašiau laišką į Raudonąjį kryžių, bet susidųriau su sunkumais : negalėjau nurodyti nei kapinių, kuriose buvo palaidotas mano tėvas pavadinimo, nei kapo numerio. Bandžiau susisiekti su kun. K. Senkumi, kuris buvo atsiuntęs telegramą apie tėvo mirtį ir po to dalyvavo mano tėvo laidotuvėse ir su ponia M. Lėmaniene savo laiške aprašiusia mano tėvo mirtį ir atsiuntusia pluoštelį fotografijų iš jo laidotuvių. Tačiau pasirodė, jog praėjus trylikai metu daug kas pasikeitė. Ponia M. Lėmanienė jos vyrui mirus, išvyko į Floridą, JAV, pas savo giminaičius. Pasikeitė ir kun. K. Senkaus adresas. Bet apie tai sužinoau tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kai sužinojęs naują kun. K. Senkaus adresą, parašiau jam laišką ir gavau atsakymą.
Kun. K. Senkaus naujo adreso ieškojau gana ilgai ir gavau jį iš Vytauto Skuodžio, anksčiau dirbusio VU Geologijos fakultete ir tarybiniais metais nuteisto už disidentinę veiklą. Kadangi jis buvo gimęs JAV ir todėl turėjo ne tik Lietuvos, bet ir JAV pilietybę, tai sovietiniuose lageriuose ilgai neužsisėdėjo. JAV R. Reiganui pareikalavus, V. Skuodis tiesiai iš lagerių buvo išsiųstas į JAV. Išvyko į JAV ir jo šeima.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Skuodis, apkeliavęs lietuvių bendruomenes Amerikoje ir surinkęs nemažai aukų Lietuvai, grįžo į savo tėvynę. Kurį laiką ėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus pareigas ir, būdamas net pedantiškai doras bandė sustabdyti buvusio KGB dokumentų grobstymą, siekiant panaudoti juos šantažo tikslams. Dėl savo principingumo ir padorumojis, kaip ir politiniai kaliniai Viktoras Petkus (buvęs Lietuvos Helsingio grupės vadovas), Stasys Stungurys (grupės Nacionalinis liaudies frontas narys), neįtiko į valdžią prasibrovusiems karjeristams ir buvo atleisti iš pareigų.
Paskutinį kun. K. Senkaus laišką gavau iš sanatorijos Bad Worishotene. Jis žadėjo, kad pasibaigus gydymui, grįžęs į Štutgartą, pabandys man padėti aplankyti mavo tėvo kapą. Bet daugiau laiškų iš jo nebegavau. Net nežinau, ar jis dar gyvas. Juk buvo jau gana senyvo amžiaus. Gyvenimas jam kaip ir visai jo kartai tikrai nebuvo lengvas. Jei jis jau miręs, tai duok jam, Dieve, amžiną atilsį danguje, nes jo tikrai nusipelnė, kaip nusipelnė jo ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, nors kai kuriems ponams dėl savo padorumo jis irgi neįtiko.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau galėjau važiuoti į Vokietiją, tačiau nežinojau, kur ir kaip tą kapą rasti.
Buvau parašęs į Lietuvių gimnaziją Hiutenfelde, kur, kaip savo laiškuose rašė tėvas, jis dirbęs administratoriumi, kol išėjęs į pensiją. Nežinau kodėl, bet atsakymo negavau. Nejaugi ten nebėra žmonių, kurie dar galėjo prisiminti mano tėvą ? Juk esu iš tą gimnaziją aplankiusių žmonių girdėjęs, kad mano tėvo portretas toje gimnazijoje kabėjęs ir po jo išėjimo į pensiją.
Bandžiau kreiptis į Lietuvos išeivių bendruomenę Vokietijoje ir kitas atitinkamas organizacijas ir labai nustebau, kai gavau atsakymą, kad mano tėvo kapo Štutgarto kapinėse nėra.
Kodėl atėjo toks atsakymas, sužinojau visai atsitiktinai, gavęs laišką iš Druskininkų sanatorijos nuo P. Pfannenštilio, kuri aš 1954 – 1955 m. m. mokiau Ustj- Kalmankos vidurinėje mokykloje.
Tas vokietukas buvo patekęs į Altajų, kai Sovietų Sąjungos karo su Vokietija metu buvo likviduota Vokiečių autonominė sritis Pavolgyje.
Žlugus Sovietų Sąjungai, Pfannenštilių šeima surado tolimas savo gimines šaknis Vokietijoje ir, surastiems giminaičiams pakvietus, emigravo iš Altajaus krašto į savo proprosenelių gimtinę. Gyvendamas ir dirbdamas Vokietijoje P. Pfannenštilis nutarė pataisyt savo sveikatą ir atvyko į Druskininkų sanatoriją, tikėdamasis, kad būnant Lietuvoje, jam pavyks surasti buvusį savo mokytoją, „auklėjusi“ jį daugiau nei prieš penkias dešimtis metų, nes, dar prieš išvykdamas į Vokietiją, jis jau žinojo, kad aš esu išvažiavęs iš Barnaulo į Vilnių.
Laba gerai prisimenu tą nuoširdų, bet labai neorganizuotą berniūkštį Pėtią Pfannenštilį, gyvenusį Ustj-Kalmankos mokyklos internato bendrabutyje ir beveik niekada nesugebėdavusį rasti laiko mokykloje užduotų darbų atlikimui. Man, tuomet buvusiam baigiamosios klasės auklėtojui, ne vieną kartą teko lankytis internate ir stengtis ten gyvenusius jaunuolius „atvesti į protą“. Petia vis dėlto išlaikė baigiamuosius egzaminus, įstojo į automechanikos technikumą. Jį baigęs sugrįžo ir po kurio laiko tapo rajono autotransporto skyriaus viršininku.
P. Pfannenštilis prieš išvykdamas į Druskininkų sanatoriją, iš Vokietijos paskambino į Altajų ir sužinojo dabartinį mano adresą Vilniuje. Atvykęs į Druskininkus ir įsitikinęs, kad jį sanatorijoje apgyvendino gana ištaigingai, parašė man laišką, pakviesdamas mane pasisvečiuoti į Druskininkus.
Bus daugiau ...
Apie mokytoją Aleksandrą Šukį skaitykite :
www.kuosenai-kupa.blogspot.com
spalio mėn. publikacijoje apie Kuosėnų pradžios mokyklos mokytojus
Kai 1983 m. grįžau į Lietuvą ir pradėjau dėstytojauti Vilniaus Universitete, pradėjau ieškoti galimybių aplankyti savo tėvo kapą be „specorganų“ pagalbos. Parašiau laišką į Raudonąjį kryžių, bet susidųriau su sunkumais : negalėjau nurodyti nei kapinių, kuriose buvo palaidotas mano tėvas pavadinimo, nei kapo numerio. Bandžiau susisiekti su kun. K. Senkumi, kuris buvo atsiuntęs telegramą apie tėvo mirtį ir po to dalyvavo mano tėvo laidotuvėse ir su ponia M. Lėmaniene savo laiške aprašiusia mano tėvo mirtį ir atsiuntusia pluoštelį fotografijų iš jo laidotuvių. Tačiau pasirodė, jog praėjus trylikai metu daug kas pasikeitė. Ponia M. Lėmanienė jos vyrui mirus, išvyko į Floridą, JAV, pas savo giminaičius. Pasikeitė ir kun. K. Senkaus adresas. Bet apie tai sužinoau tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kai sužinojęs naują kun. K. Senkaus adresą, parašiau jam laišką ir gavau atsakymą.
Kun. K. Senkaus naujo adreso ieškojau gana ilgai ir gavau jį iš Vytauto Skuodžio, anksčiau dirbusio VU Geologijos fakultete ir tarybiniais metais nuteisto už disidentinę veiklą. Kadangi jis buvo gimęs JAV ir todėl turėjo ne tik Lietuvos, bet ir JAV pilietybę, tai sovietiniuose lageriuose ilgai neužsisėdėjo. JAV R. Reiganui pareikalavus, V. Skuodis tiesiai iš lagerių buvo išsiųstas į JAV. Išvyko į JAV ir jo šeima.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Skuodis, apkeliavęs lietuvių bendruomenes Amerikoje ir surinkęs nemažai aukų Lietuvai, grįžo į savo tėvynę. Kurį laiką ėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus pareigas ir, būdamas net pedantiškai doras bandė sustabdyti buvusio KGB dokumentų grobstymą, siekiant panaudoti juos šantažo tikslams. Dėl savo principingumo ir padorumojis, kaip ir politiniai kaliniai Viktoras Petkus (buvęs Lietuvos Helsingio grupės vadovas), Stasys Stungurys (grupės Nacionalinis liaudies frontas narys), neįtiko į valdžią prasibrovusiems karjeristams ir buvo atleisti iš pareigų.
Paskutinį kun. K. Senkaus laišką gavau iš sanatorijos Bad Worishotene. Jis žadėjo, kad pasibaigus gydymui, grįžęs į Štutgartą, pabandys man padėti aplankyti mavo tėvo kapą. Bet daugiau laiškų iš jo nebegavau. Net nežinau, ar jis dar gyvas. Juk buvo jau gana senyvo amžiaus. Gyvenimas jam kaip ir visai jo kartai tikrai nebuvo lengvas. Jei jis jau miręs, tai duok jam, Dieve, amžiną atilsį danguje, nes jo tikrai nusipelnė, kaip nusipelnė jo ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, nors kai kuriems ponams dėl savo padorumo jis irgi neįtiko.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau galėjau važiuoti į Vokietiją, tačiau nežinojau, kur ir kaip tą kapą rasti.
Buvau parašęs į Lietuvių gimnaziją Hiutenfelde, kur, kaip savo laiškuose rašė tėvas, jis dirbęs administratoriumi, kol išėjęs į pensiją. Nežinau kodėl, bet atsakymo negavau. Nejaugi ten nebėra žmonių, kurie dar galėjo prisiminti mano tėvą ? Juk esu iš tą gimnaziją aplankiusių žmonių girdėjęs, kad mano tėvo portretas toje gimnazijoje kabėjęs ir po jo išėjimo į pensiją.
Bandžiau kreiptis į Lietuvos išeivių bendruomenę Vokietijoje ir kitas atitinkamas organizacijas ir labai nustebau, kai gavau atsakymą, kad mano tėvo kapo Štutgarto kapinėse nėra.
Kodėl atėjo toks atsakymas, sužinojau visai atsitiktinai, gavęs laišką iš Druskininkų sanatorijos nuo P. Pfannenštilio, kuri aš 1954 – 1955 m. m. mokiau Ustj- Kalmankos vidurinėje mokykloje.
Tas vokietukas buvo patekęs į Altajų, kai Sovietų Sąjungos karo su Vokietija metu buvo likviduota Vokiečių autonominė sritis Pavolgyje.
Žlugus Sovietų Sąjungai, Pfannenštilių šeima surado tolimas savo gimines šaknis Vokietijoje ir, surastiems giminaičiams pakvietus, emigravo iš Altajaus krašto į savo proprosenelių gimtinę. Gyvendamas ir dirbdamas Vokietijoje P. Pfannenštilis nutarė pataisyt savo sveikatą ir atvyko į Druskininkų sanatoriją, tikėdamasis, kad būnant Lietuvoje, jam pavyks surasti buvusį savo mokytoją, „auklėjusi“ jį daugiau nei prieš penkias dešimtis metų, nes, dar prieš išvykdamas į Vokietiją, jis jau žinojo, kad aš esu išvažiavęs iš Barnaulo į Vilnių.
Laba gerai prisimenu tą nuoširdų, bet labai neorganizuotą berniūkštį Pėtią Pfannenštilį, gyvenusį Ustj-Kalmankos mokyklos internato bendrabutyje ir beveik niekada nesugebėdavusį rasti laiko mokykloje užduotų darbų atlikimui. Man, tuomet buvusiam baigiamosios klasės auklėtojui, ne vieną kartą teko lankytis internate ir stengtis ten gyvenusius jaunuolius „atvesti į protą“. Petia vis dėlto išlaikė baigiamuosius egzaminus, įstojo į automechanikos technikumą. Jį baigęs sugrįžo ir po kurio laiko tapo rajono autotransporto skyriaus viršininku.
P. Pfannenštilis prieš išvykdamas į Druskininkų sanatoriją, iš Vokietijos paskambino į Altajų ir sužinojo dabartinį mano adresą Vilniuje. Atvykęs į Druskininkus ir įsitikinęs, kad jį sanatorijoje apgyvendino gana ištaigingai, parašė man laišką, pakviesdamas mane pasisvečiuoti į Druskininkus.
Bus daugiau ...
Apie mokytoją Aleksandrą Šukį skaitykite :
www.kuosenai-kupa.blogspot.com
spalio mėn. publikacijoje apie Kuosėnų pradžios mokyklos mokytojus
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą