2007-11-28

Sveikinimas Vitui Kriščiūnui

Mielas Jubiliate Vitai, Didysis Kupiškėne, Mokytojau,

žavimės Tavimi visad jaunu ir žvaliu, o jau pralenkei mūsų tėvynės vyrų amžiaus vidurkį net dvidešimčia metų. Sveikiname Tave visa mūsų klubo šeima ir linkime šį rekordą didinti ir didinti.

Gimei tvirtu užsispyrusiu žemaičiu, bet Dievas pamatė suklydęs ir liepė Šventam Petrui įrašyti Tave į aukštaičių kupiškėnų knygą. Taigi ir pirmąjį elementorių į rankas paėmei, ir abiturientu, ir mokytoju tapai Kupiškyje. O tada ir prasidėjo... Brandos atestatą įteikė jau ne Kupiškyje. Pasvalyje. Dvi dienos prieš vokiečių kariaunos „Drang nach Osten“ šuolį birželio 22 dieną. Ir drauge su atestatu davė ne gėlės žiedą, bet ginklą Birželio sukilimui.

Po to vėl du kartus dirbai Kupiškyje mokytoju, kol tuomet lemtingi Lietuvos jaunimui įvykiai pasuko Tavo gyvenimo orbitą į Vakarus. Germaniški traukiniai vežė Tave pirmąjį kartą -- į Reicho darbo lagerį Baltijos pakrantėje prie Štralzundo, antrą kartą – į Tiubingeną, netoli Šveicarijos sienos.

Po kekverto metų likimo orbita staigiai pasuko į Rytus. Gyvulinių vagonų su sargybiniais ir šunimis ešalonas pervežė Tave per visas etnines mūsų protėvių baltų ir europinės Vytauto valstybės žemes iki pat Maskvos. O po to dar dukart tiek kilometrų iki Uralo ir triskart tiek jo, kol ešalonas sustojo tremtinių kapinėmis nusėtose Sibiro platybėse. Šaltai alkanai buičiai, vergiškam darbui ir mirties grėsmei. Susilpnėjus represiniams varžtams, po keturiolikos vergovės metų atsidūrei ilgam Gruzijoje. Jau pusėtinai laisvas žmogus, bet be teisės grįžti Lietuvon. Ir taip po dramatiškos 39-nerių metų odisėjos esi jau 20 metų tėvynėje ir jos sostinėje. Ir tarp mūsų - klube. Su didžiule gyvenimo geografija, patirtim ir išmintim. Pergyvenęs ir prieš tremtį ir joje sunkią tauraus lietuvio mokytojo, Kupiškio bibliotekos vedėjo, vokiečių kalbos vertėjo ir ilgus dešimtmečius – Sibiro medkirčio, tremtinių ligoninių sanitaro ir fabriko darbininko dalią.

Tavo nueitas gyvenimo kelias yra chrestomatinis mokyklų vadovėliams. Tavo dvasinė aura yra nematomoji antroji mūsų klubo vėliava. Garbė ir pagarba Tau, Mielas Vitai.

Vilniaus kupiškėnų klubo draugės

ir draugai. 2007.11.26

2007-11-17

Kriščiūnui Vitui Mindaugui - 85






Vilniaus kupiškėnų klubo nariai, Pašilaičių seniūnijos ir bendruomenės atstovai pagerbė Vitą Kriščiūną, jo mylimo mikrorajono MEDEINOS kavinėje. Dovanos, gėlės, unikalūs jaunystės portretai, bučiniai, šampanas, gražūs palinkėjimai, dainos kaip kalnų lavina užgriuvo Vitą. Dar tvirti Vito pečiai, visa tai sekmingai atlaikė .... Foto f.m. ir a.č.











VITAS aktyvus Vilniaus kupiškėnų klubo narys. Nuotraukose jį matote: Kaune, sveikinant klasės draugę Bronytę Karaliūnaitę. ( nuotrauka viršuje, Vitas viduryje) iškyloje prie Pūčkorių (stovi antras iš dešinės) ir Kupiškėnų enciklopedijos I - tomo pristatymo renginiuose (pirmas iš dešinės)

VITAS gimė 1922 11 26 Meižiuose, Šiaulių aps. Pedagogas, tremtinys, visuomenės veikėjas. Pradžios mokyklą lankė Kupiškyje, 1933–1941 m. mokėsi Kupiškio gimnazijoje. Areštavus tėvą, gydytoją Vladą Kriščiūną, mokytis Kupiškyje pasidarė pavojinga ir 1941 02 persikėlė į gimnaziją Pasvalyje, kur klebonavo dėdė Kazimieras Kriščiūnas. 1941 06 20 gavo brandos atestatą. 1941 Birželio sukilimo dalyvis Pasvalyje (vadas Albinas Vaitkus). 1941 06 29 grįžo į Kupiškį ir pradėjo dirbti viešosios biblio­tekos vedėju. Nuo rudens mokytojavo Kupiškio gimnazijoje. 1942 m. pava­sarį išvyko į darbo tarnybą Vokietijoje ir dirbo Bartho mieste. 1943 m. išvakarėse grįžo į Lietuvą ir kelis mėnesius dirbo Kupiškio vls. savivaldybėje vertėju. 1943 10 vėl primtas mokytoju į Kupiškio gimnaziją. 1944 m. kovą komandi­ruotas į Tiubingeną (Vokietija) susipažinti su vokiečių mokytojų darbu. Grįžo prieš pat antrąją sovietinę invaziją. Nors 1946 m. iš tremties į Kupiškį grįžo tėvas, bet 1948 05 22 visa šeima ištremta į Altajaus krašto Talcų miško paruošų ūkį. V. Kriščiūnas iš pradžių dirbo lietuvių trem­tinių vaikų mokytoju Kardono pradinėje m-loje, nuo 1951 m. – miškų ūkyje. 1956 m. lankė 7 mėnesių buhalterių kursus Irkutske. 1957 m. paleistas be teisės grįžti į Lietuvą. Tėvus, kaip medikus, perkėlus į Novogrudinino žvejų kaimelį prie Angaros, V. Kriščiūnas grįžo pas juos ir iki 1961 m. dirbo sanitaru. Dar metus padirbėjęs Irkutsko medienos plukdymo kontoroje, 1962 rudenį išvyko į Batumi (Gruzija) miestą, į kurį, išėję į pensiją, buvo persikėlę tėvai. Mašinų gamybos fabrike V. Kriščiūnas 25 metus dirbo frezuotoju. 1987 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje, amžinajam poilsiui Batumio kapinėse palikęs tėvus. Nepriklausomybės partijos narys (1990).

Vidmantas Jankauskas, Linas Vidugiris




2007-11-09

Užsidėkim ausines

Bandome ...... Vilniaus kupiškėnų klubo valdybos išplėstinis posėdis.
Aptarta:
Klubo reklaminio lankstinuko forma ir turinys.
Knygos "Keliai veda Kupiškin" III - čio tomo leidimo eiga.
Klubo nario jubiliejaus šventimo tvarkelė.
video

Jei Jūs norite paklausyti jaunimo melodijų spauskite šią nuorodą:

http://www.youtube.com/watch?v=lchLB75QG9A

2007-11-04

Vėlinių įspūdžiai








Vilniaus kupiškėnai 2007 m. lapkričio 4 d. rinkosi į eilinę sueigą. Klubo sueigą iškilmingai ir jausmingai pradėjo Klubo prezidentė Filomena Marčiulionienė. Apie Rasų kapines įdomiai kalbėjo architektė, puiki Rasų kapinių praeities ir dabarties žinovė, Živilė Mačionienė. Apie nuveiktus ir būsimus paveldo išsaugojimo ir jo pažymėjimo darbus pranešimą skaitė dr. Gediminas Kaluina. Panevėžio Ramygalos g. kapinių ir sueigos momentus fotografavo Albinas Čiurlys. Tekstus ir nuotraukas kviečiame žiūrėti.

Nuo seniausių laikų rudenį svarbiausia švente laikyta Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Visų šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Abi šventės glaudžiai susijusios. Žmonės tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Buvo tikima, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais juos nuolat lankydama. Mėgstamiausias dvasių lankymosi laikas – gūdus ruduo. Tad ne veltui senovėje žmonės lapkritį vadino vėlių mėnesiu. Kiti kraštai Vėlinių taip rimtai nešvenčia, tad mūsų tradicijos labai stiprios. Žmonės suvokia šios šventės prasmę, poreikį ją švęsti. Psichologiniu požiūriu labai svarbu prisiminti, pagerbti savo protėvius, padėkoti jiems už tai, ką mums davė. Kad jie toliau ramiai ilsėtųsi, turime būti darbingi, stiprūs, ir aktyviai gyventi šiame pasaulyje. Reikia saugoti savo sveikatą, visais įmanomais būdais tomis dienomis nesušalti, sveikai maitintis. Tai suvokdamas, žmogus patenkina labai svarbų dvasinį poreikį, nes dvasia - žmogaus sveikatos pagrindas.

Panevėžio kapinėse palaidoti : Juozas Miltinis, Vladas Blėdis, Bronius Babkauskas, kompozitorius Antanas Belazaras

Rasų kapinės. Seniausios kapinės Vilniuje apgaubtos tikra paslapties aura – vien jau kelionė link jų, praėjus pro Aušros Vartus, taps tikrai įdomiu potyriu – seni namai, geležinkelio bėgiai, apgriuvę vaiduokliški pastatai, kalėjimas veda link šios keistos vietos. Ne veltui ir Jurga Ivanauskaitė savo romanui "Placebas" mistiškajai vietai pasirinko būtent šias kapines. Rasų kapinės buvo atidarytos 1801 metais, ir vėliau jos tapo aukštuomenės, inteligentijos laidojimo vieta. Čia atgulė ne tik tokie mūsų šviesuoliai kaip M.K.Čiurlionis, B.Sruoga ar J.Basanavičius, lenkai būriais čia traukia dėl to, kad būtent čia palaidota J.Pilsudskio širdis.
Rasų kapinių atmosfera iš tiesų archaiškiausia iš visų Vilniaus kapų – daugelis antkapių atrodo kaip kokie architektūriniai paminklai, slėpiningą atmosferą dar pagilina per vidurį kapų pastatyta neoklasikinio stiliaus bažnytėlė, tai kapinės, kurioms iš tiesų geriausiai tinka apibūdinimas "mirusiųjų miestas". Jeigu dar pridėsime mįsles, gaubiančias šias vietas – Rasų giraitės, kuriose įsikūrusios kapinės, kai kurių istorinių šaltinių teigimu, galėjo taip būti pavadintos pagal čia vykusias pagoniškas šventes, suprasite, kad tai kone paslaptingiausia miesto vieta.