Kazys Šimonis - 120

Kazys Šimonis (1887-1978). Tapytojas.

Gimė Starkonių kaime, Kupiškio vls., Ukmergės apskrityje.

1907-1908 m. mokėsi Kaune, “Saulės” draugijos mokytojų kursuose. 1909 m. išvyko į JAV. 1911 m. grįžo į Lietuvą ir buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą

Tapybos mokėsi epizodiškai: pas Tadą Daugirdą (1908-1909 m.), tarnaudamas Rusijos kariuomenėje Kijeve (1911-1917 m.), Petrograde (dabar Sankt Peterburgas) Fedosejevo piešimo kursuose(1917-1918 m.).

1919-1923 m. dėstė piešimą ir dailyraštį Kauno “Aušros” gimnazijoje, mokytojų kursuose.

1920-1921 m. jis K. Šimonis mokėsi prtivačioje A. Varno dailės studijoje.

1923 m. dailę studijavo Berlyne; 1923-1924 m. piešimą dėstė Juozo Damijonaičio mokytojų kursuose

1934-1945 m. dirbo Kauno meno mokyklos (nuo 1941 m. - Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto) bibliotekos, vedėju; 1945-1950 m. - Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto muziejaus vedėju; 1951-1959 m. - Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno tehnologijos universitetas) architektūros katedros laborantu.

Po I-ojo pasaulinio karo K. Šimonis apsigyveno Kaune, aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje.

Savo kūrybos personalines parodas yra surengęs Kaune, Vašingtone, Bostone, Čikagoje, Rygoje, Klaipėdoje, Paryžiuje, Vilniuje.

Dailininkas sukūrė apie 2 000 kūrinių - peizažų, portretų, fantastinių paveikslų. Jis taip pat yra sukūręs ekslibrių, plakatų, pašto ženklų projektų, apipavidalinęs nemažai spektaklių, sukūręs tapytą dekoratyvinį pano Birštono svetainei (pano neišliklo), parašė atsiminimų knygą “Gyvenimo nuotrupos” (1959).

Tapytojas rinko ir piešė liaudies meno, architektūros paminklus.

Ankstyvuojju kūrybos laikotarpiu K. Šimonis buvo paveiktas M. K. Čiurlionio įtakos, dažnai naudojo vaizdinius. Vėliau, kai susipažino su Vakarų Europos daile, didelį poveikį jam padarė vokiečių ekspresionistų, ypač Ferenco Marko ir Lyonelo Feiningerio, stilizuoti, įvairiom kryptim krintančių šviesos pluoštų ir linijų suformuoti fantastiniai vaizdai.

Brandžiausias K. Šimonio kūrybos laikotarpis prasidėjo 3-iojo dešimtmečio viduryje ir truko iki 4-jo pabaigos. Šiuo laikotarpiu stiprėja dailininko polinkis skaidyti daiktus, erdvę į geometrinius segmentus. Geometrinės formos, persmelktos šviesos blyksnio, skaido vaizdą mažyčiais kristalais. Didelę reikšmę savo kūriniuose dailininkas teikia šviesai.

K. Šimonio rinkti ir fiksuoti liaudies meno paminklai, jų ornamentai atgimsta jo kūryboje.

Dailininko sukurti portretai stilistiškai artimi jo kompozicijoms. Žmogus vaizduojamas idealizuotai, įvairiaspalvių šviesų, spindulių pluoštų ir spalvų fone. Pats autorius teigė, kad ne visada turėjęs palinkimą piešti vaizdus, kuriuose vaizduojami realūs žmonės su jų fiziniu darbu ir ruoša.

Pokario metais K. Šimonio kūrybingumas pradeda blėsti. Dailininkas grįžta prie ankstesnių temų. Stilizuotuose pasakiško turinio kūriniuose atsiranda liūdesio, prisiminimų. Šiuo laikotarpiu jis sukuria mažiau vartingų realistinių gamtos vaizdų.

Kai kurie žymesni K. Šimonio kūriniai: “Lapija” (1923), “Bokštai” (1928), “Fantazija”, “Troškulys” (1926), “Gaisras miške”, “Karalaitė”, “Kompozicija”, “Žiburiai” (1926), “Ūkanose” (1927), “Fantastinis peizažas” (1930), “Žvakutės” (1931), “Gyvieji akmenys” (1935), “Peizažas su koplytstulpiu”, “Mergelė su gėlėmis” (1936), “Teofilijos Vaičiūnienės portretas” (1927), “Autoportretas” (1927), Vydūno portretas (1968).