Lietuvos šokių dešimtukas

Lietuvos šokių dešimtuke“ triumfavo aerobikos trenerė Joana Bartaškienė ir Deividas Meškauskas, pernai su partnere Rūta Ščiogolevaite turėjęs tenkintis antrąja vieta. Šeštadienį vykusiame Lietuvos televizijos projekto finale jiems atiteko ne tik žiūrovų ir komisijos simpatijos, bet ir 50 tūkst. litų prizas.

DELFI video žiūrėti :

http://whatson.delfi.lt/news/eteris/article.php?id=15457726

Kalėdinis sveikinimas

Mieli kupiškėnai ir svetainės lankytojai !

.

Tegul Naujieji būna šviesūs,

Tebūna džiaugsmo jie pilni,

Te širdys vien į laimę tiesias,

Tebūna jie geri geri...

.

Su Šv. Kalėdom ir artėjančiais Naujaisiais metais

Jus sveikina Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentė

Filomena Marčiulionienė

Gervėčių krašto diena Vilniuje

Nemažai Vilniaus kupiškėnų dalyvavo Gervėčių klubo šventėje. Gervėtiškius sveikino klubo prezidentė Filomena Marčiulionienė ir Žybartas Simonaitis.
Nuotraukose matote Vytautę Eidukaitienę, Žybartą Simonaitį. Vidurinėje nuotraukoje Žybartas kartu su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariu, buvusiu pogrindinės organizacijos nariu, Vorkutos sukilimo dalyviu, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriumi Edvardu Buroku (viduryje) ir švenčioniškiu Edmundu Bieliniu (kairėje).

Lapkričio 28 d. Gervėčių krašto (Baltarusija) lietuvių bendruomenė minėjo 20-ies metų veiklos sukaktį. Vilniaus Rotušėje vykusiame renginyje buvo pagerbti Gervėčių kraštui nusipelnę asmenys. Tarptautinės visuomeninės organizacijos ,,Gervėčių klubas" pirmininkas Alfoncas Augulis buvo apdovanotas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Garbės aukso ženklu ,,UŽ NUOPELNUS".

Gausiai į iškilmes susirinkę svečiai grožėjosi Rimdžiūnų vidurinės mokyklos lietuvių dėstomąja kalba mokinių meno dirbinių paroda, dalinosi mintimis apie Gervėčių krašto kultūros ir švietimo centro, lietuviškos mokyklos dabartį bei ateitį. Vakaronėje skambėjo Gervėčių krašto folklorinio ansamblio atliekamos lietuvių liaudies dainos.

"Rimdžiūnų mokykla - Gervėčių krašto pasididžiavimas" skaitykite tokiu adresu :

http://svietimas.takas.lt/il/il.php?st=3&msgid=150

ADVENTAS ....

Vilniaus kupiškėnų klubo sueigoje apsilankė dominikonų vienuolis brolis Pijus. Vyko įdomus, atviras pokalbis. Taip Klubo nariai pradėjo ikikalėdinio susikaupimo laikotarpį ...

Enter T-OP (apie brolį Pijų )

Nariai:

Rasa Kaušiūtė (1977.03.29) - vokalas
Gajus Jogaila Milkeraitis (1979.08.31) - muzika, programavimas, vokalas
Brolis Pijus Virginijus Eglinas OP (1971.02.21 d.) - tekstai, muzika, vokalas; grupės vadybininkas

Biografija:

Grupę Enter T-OP įkūrė dominikonas vienuolis brolis Pijus ir Jogaila (kitaip – Jogas), kurie pirmą kartą susitiko Vilniaus Dominikoniško jaunimo centre. Kadangi jiems teko kartu organizuoti jaunimo renginius greitai paaiškėjo, kad abiejų hobi yra moderni techno ir house muzika. Tiek Jogas, kuris studijavo M.K.Čiurlionio meno gimnazijoje, Vilniaus konservatorijoje, grojo keliuose kolektyvuose, tiek brolis Pijus, dalyvavęs vienos krikščionišką hip-hop’ą grojančios grupės kūryboje, nusprendė, kad metas suvienyti savo potencialą ir suburti grupę, kuri grotų krikščioniškomis idėjomis paremtą šokių muziką.
Oficiali Enter T-OP gimimo diena – 1999 m. liepos 1 d. Pavadinimas Enter T-OP yra pakankamai neįprastas, tačiau grupės įkūrėjai jame užšifravo keletą reikšmingų dalykų: “enter”, verčiant iš anglų kalbos, reiškia “įeiti”, raidė “T” reiškia graikišką žodį “Theos” (“Dievas”), “OP” yra dominikonų vienuolių ordino inicialai. Tokiu būdu paslėpta pavadinimo Enter T-OP reikšmė – įeiti, pasiekti aukštumą, aukščiausią lygį tiek dvasine, tiek muzikine prasme.
Dar 1999 m. rugpjūtį grupė, pasitelkusi keletą kviestinių atlikėjų, savo jėgomis išsileido albumą “Enter The Top”, kuriame buvo aiškiai juntamos techno muzikos tendencijos. Žinoma, šis albumas nebuvo oficialus, jis buvo platinamas tik draugų, pažįstamų tarpe, tačiau susilaukė nemažo susidomėjimo ir populiarumo. Paskatinti pirmosios sėkmės brolis Pijus ir Jogas nusprendė muzikai skirti dar daugiau dėmesio, todėl visus metus paskyrė eksperimentavimui, savo muzikos šlifavimui ir tobulinimui, išbandė keletą vokalistų, kol atrado dabartinę Enter T-OP pagrindinę dainininkę Rasą.
2000 m. vasarą grupė įrašė keletą dainų (“Ilgesio Paukštis”, “Aš Myliu Meilę”, “Apie Dangų), sudominusių ir įrašų kompaniją “Koja Records Group”, kuri nusprendė išleisti debiutinį Enter T-OP albumą.

Diskografija:

2000 m. "Apie ka tu galvoji..." © Koja Records Group

Parengta pagal Koja Records Group

Adventas - ikikalėdinis laikotarpis, susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimo į šį pasaulį šventei - Kalėdoms (žodis adventus lotyniškai reiškia artėjimą, atėjimą). Prieš prasidedant Adventui, pasibaigdavo piemenėlių darbo sezonas. Jie atsisveikindavo su savo šeimininkais ir iškeliaudavo namo pailsėti, švęsti Kalėdų.

Advento trukmė nevienoda. Jis prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi nuo 22 iki 27 dienų - iki Kūčių.

Pas mus įprasta Advento pradžia laikyti lapkričio 30-ąją, Šv. Andriejaus dieną.

Iš XXI amžiaus : Pasninkas - tai ne vien Gavėnios penktadieniais mėsiškų valgių vengimas, bet ir atsisakymas mūsų laiką vagiančių tuščių arba nebūtinų užsiėmimų (pvz., spoksojimo į televizoriuje rodomas „muilo operas“, pikantiškų žinučių skaitymo ar klausymo ir pan.), kad sutaupytume daugiau laiko krikščioniškai savišvietai, kuri teikia garbę Dievui, mums patiems ir aplinkiniams. Viešpats per pranašą Izaiją apibūdina pasninko esmę: “Pasninkas, kurio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį…”(Iz 58, 6 – 7). Taigi pasninkas plačiąja prasme – tai laikas, skirtas Dievo garbei ir žmonių gerovei, kad išvengtume brangaus laiko sugaišimo antraeiliams ir menkaverčiams dalykams bei vykdytume pirmaeilius ir svarbiausius darbus, o tik po jų – visus kitus.

Iš Vikipedijos : Pasninkas – tam tikrą laiko tarpą trunkantis savavalis susilaikymas nuo kai kurių gėrimų bei maisto produktų. Priklausomai nuo papročių, pasniko metu gali būti draudžiamos vienos ar kitos maisto grupės, bet koks seksas, ir net mintys apie seksą.

Medicinoje pasninkas naudojamas kaip detoksikacijos priemonė, apvalanti kūną nuo susikaupusių žalingų elementų.

Religijose pasninkas reikšdavo žmogaus norą susitaikyti su Dievu. Judaizme pasninko metu žydai susilaikydavo nuo maisto bei vandens nuo saulėtekio iki saulėlydžio, taip pat pasninko metu žydai susilaikydavo nuo linksmybių, vengdavo praustis, nenaudodavo kvepalų ir ilgą laiką melsdavosi laikydamiesi skaistumo. Per pasninką žmogus gali tokiu būdu išreikšti savo norą išvengti artėjančios bausmės arba gailėtis dėl padarytos žalos.

Sveikinimas Vitui Kriščiūnui

Mielas Jubiliate Vitai, Didysis Kupiškėne, Mokytojau,

žavimės Tavimi visad jaunu ir žvaliu, o jau pralenkei mūsų tėvynės vyrų amžiaus vidurkį net dvidešimčia metų. Sveikiname Tave visa mūsų klubo šeima ir linkime šį rekordą didinti ir didinti.

Gimei tvirtu užsispyrusiu žemaičiu, bet Dievas pamatė suklydęs ir liepė Šventam Petrui įrašyti Tave į aukštaičių kupiškėnų knygą. Taigi ir pirmąjį elementorių į rankas paėmei, ir abiturientu, ir mokytoju tapai Kupiškyje. O tada ir prasidėjo... Brandos atestatą įteikė jau ne Kupiškyje. Pasvalyje. Dvi dienos prieš vokiečių kariaunos „Drang nach Osten“ šuolį birželio 22 dieną. Ir drauge su atestatu davė ne gėlės žiedą, bet ginklą Birželio sukilimui.

Po to vėl du kartus dirbai Kupiškyje mokytoju, kol tuomet lemtingi Lietuvos jaunimui įvykiai pasuko Tavo gyvenimo orbitą į Vakarus. Germaniški traukiniai vežė Tave pirmąjį kartą -- į Reicho darbo lagerį Baltijos pakrantėje prie Štralzundo, antrą kartą – į Tiubingeną, netoli Šveicarijos sienos.

Po kekverto metų likimo orbita staigiai pasuko į Rytus. Gyvulinių vagonų su sargybiniais ir šunimis ešalonas pervežė Tave per visas etnines mūsų protėvių baltų ir europinės Vytauto valstybės žemes iki pat Maskvos. O po to dar dukart tiek kilometrų iki Uralo ir triskart tiek už jo, kol ešalonas sustojo tremtinių kapinėmis nusėtose Sibiro platybėse. Šaltai alkanai buičiai, vergiškam darbui ir mirties grėsmei. Susilpnėjus represiniams varžtams, po keturiolikos vergovės metų atsidūrei ilgam Gruzijoje. Jau pusėtinai laisvas žmogus, bet be teisės grįžti Lietuvon. Ir taip po dramatiškos 39-nerių metų odisėjos esi jau 20 metų tėvynėje ir jos sostinėje. Ir tarp mūsų - klube. Su didžiule gyvenimo geografija, patirtim ir išmintim. Pergyvenęs ir prieš tremtį ir joje sunkią tauraus lietuvio mokytojo, Kupiškio bibliotekos vedėjo, vokiečių kalbos vertėjo ir ilgus dešimtmečius – Sibiro medkirčio, tremtinių ligoninių sanitaro ir fabriko darbininko dalią.

Tavo nueitas gyvenimo kelias yra chrestomatinis mokyklų vadovėliams. Tavo dvasinė aura yra nematomoji antroji mūsų klubo vėliava. Garbė ir pagarba Tau, Mielas Vitai.

Vilniaus kupiškėnų klubo draugės

ir draugai. 2007.11.26

Kriščiūnui Vitui Mindaugui - 85

Vilniaus kupiškėnų klubo nariai, Pašilaičių seniūnijos ir bendruomenės atstovai pagerbė Vitą Kriščiūną, jo mylimo mikrorajono MEDEINOS kavinėje. Dovanos, gėlės, unikalūs jaunystės portretai, bučiniai, šampanas, gražūs palinkėjimai, dainos kaip kalnų lavina užgriuvo Vitą. Dar tvirti Vito pečiai, visa tai sekmingai atlaikė .... Foto f.m. ir a.č.











VITAS aktyvus Vilniaus kupiškėnų klubo narys. Nuotraukose jį matote: Kaune, sveikinant klasės draugę Bronytę Karaliūnaitę. ( nuotrauka viršuje, Vitas viduryje) iškyloje prie Pūčkorių (stovi antras iš dešinės) ir Kupiškėnų enciklopedijos I - tomo pristatymo renginiuose (pirmas iš dešinės)

VITAS gimė 1922 11 26 Meižiuose, Šiaulių aps. Pedagogas, tremtinys, visuomenės veikėjas. Pradžios mokyklą lankė Kupiškyje, 1933–1941 m. mokėsi Kupiškio gimnazijoje. Areštavus tėvą, gydytoją Vladą Kriščiūną, mokytis Kupiškyje pasidarė pavojinga ir 1941 02 persikėlė į gimnaziją Pasvalyje, kur klebonavo dėdė Kazimieras Kriščiūnas. 1941 06 20 gavo brandos atestatą. 1941 Birželio sukilimo dalyvis Pasvalyje (vadas Albinas Vaitkus). 1941 06 29 grįžo į Kupiškį ir pradėjo dirbti viešosios biblio­tekos vedėju. Nuo rudens mokytojavo Kupiškio gimnazijoje. 1942 m. pava­sarį išvyko į darbo tarnybą Vokietijoje ir dirbo Bartho mieste. 1943 m. išvakarėse grįžo į Lietuvą ir kelis mėnesius dirbo Kupiškio vls. savivaldybėje vertėju. 1943 10 vėl primtas mokytoju į Kupiškio gimnaziją. 1944 m. kovą komandi­ruotas į Tiubingeną (Vokietija) susipažinti su vokiečių mokytojų darbu. Grįžo prieš pat antrąją sovietinę invaziją. Nors 1946 m. iš tremties į Kupiškį grįžo tėvas, bet 1948 05 22 visa šeima ištremta į Altajaus krašto Talcų miško paruošų ūkį. V. Kriščiūnas iš pradžių dirbo lietuvių trem­tinių vaikų mokytoju Kardono pradinėje m-loje, nuo 1951 m. – miškų ūkyje. 1956 m. lankė 7 mėnesių buhalterių kursus Irkutske. 1957 m. paleistas be teisės grįžti į Lietuvą. Tėvus, kaip medikus, perkėlus į Novogrudinino žvejų kaimelį prie Angaros, V. Kriščiūnas grįžo pas juos ir iki 1961 m. dirbo sanitaru. Dar metus padirbėjęs Irkutsko medienos plukdymo kontoroje, 1962 rudenį išvyko į Batumi (Gruzija) miestą, į kurį, išėję į pensiją, buvo persikėlę tėvai. Mašinų gamybos fabrike V. Kriščiūnas 25 metus dirbo frezuotoju. 1987 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje, amžinajam poilsiui Batumio kapinėse palikęs tėvus. Nepriklausomybės partijos narys (1990).

Vidmantas Jankauskas, Linas Vidugiris

Užsidėkim ausines

Bandome ...... Vilniaus kupiškėnų klubo valdybos išplėstinis posėdis.
Aptarta:
Klubo reklaminio lankstinuko forma ir turinys.
Knygos "Keliai veda Kupiškin" III - čio tomo leidimo eiga.
Klubo nario jubiliejaus šventimo tvarkelė.


Jei Jūs norite paklausyti jaunimo melodijų spauskite šią nuorodą:

http://www.youtube.com/watch?v=lchLB75QG9A

Vėlinių įspūdžiai

Vilniaus kupiškėnai 2007 m. lapkričio 4 d. rinkosi į eilinę sueigą. Klubo sueigą iškilmingai ir jausmingai pradėjo Klubo prezidentė Filomena Marčiulionienė. Apie Rasų kapines įdomiai kalbėjo architektė, puiki Rasų kapinių praeities ir dabarties žinovė, Živilė Mačionienė. Apie nuveiktus ir būsimus paveldo išsaugojimo ir jo pažymėjimo darbus pranešimą skaitė dr. Gediminas Kaluina. Panevėžio Ramygalos g. kapinių ir sueigos momentus fotografavo Albinas Čiurlys. Tekstus ir nuotraukas kviečiame žiūrėti.

Nuo seniausių laikų rudenį svarbiausia švente laikyta Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Visų šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Abi šventės glaudžiai susijusios. Žmonės tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Buvo tikima, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais juos nuolat lankydama. Mėgstamiausias dvasių lankymosi laikas – gūdus ruduo. Tad ne veltui senovėje žmonės lapkritį vadino vėlių mėnesiu. Kiti kraštai Vėlinių taip rimtai nešvenčia, tad mūsų tradicijos labai stiprios. Žmonės suvokia šios šventės prasmę, poreikį ją švęsti. Psichologiniu požiūriu labai svarbu prisiminti, pagerbti savo protėvius, padėkoti jiems už tai, ką mums davė. Kad jie toliau ramiai ilsėtųsi, turime būti darbingi, stiprūs, ir aktyviai gyventi šiame pasaulyje. Reikia saugoti savo sveikatą, visais įmanomais būdais tomis dienomis nesušalti, sveikai maitintis. Tai suvokdamas, žmogus patenkina labai svarbų dvasinį poreikį, nes dvasia - žmogaus sveikatos pagrindas.

Panevėžio kapinėse palaidoti : Juozas Miltinis, Vladas Blėdis, Bronius Babkauskas, kompozitorius Antanas Belazaras

Rasų kapinės. Seniausios kapinės Vilniuje apgaubtos tikra paslapties aura – vien jau kelionė link jų, praėjus pro Aušros Vartus, taps tikrai įdomiu potyriu – seni namai, geležinkelio bėgiai, apgriuvę vaiduokliški pastatai, kalėjimas veda link šios keistos vietos. Ne veltui ir Jurga Ivanauskaitė savo romanui "Placebas" mistiškajai vietai pasirinko būtent šias kapines. Rasų kapinės buvo atidarytos 1801 metais, ir vėliau jos tapo aukštuomenės, inteligentijos laidojimo vieta. Čia atgulė ne tik tokie mūsų šviesuoliai kaip M.K.Čiurlionis, B.Sruoga ar J.Basanavičius, lenkai būriais čia traukia dėl to, kad būtent čia palaidota J.Pilsudskio širdis.
Rasų kapinių atmosfera iš tiesų archaiškiausia iš visų Vilniaus kapų – daugelis antkapių atrodo kaip kokie architektūriniai paminklai, slėpiningą atmosferą dar pagilina per vidurį kapų pastatyta neoklasikinio stiliaus bažnytėlė, tai kapinės, kurioms iš tiesų geriausiai tinka apibūdinimas "mirusiųjų miestas". Jeigu dar pridėsime mįsles, gaubiančias šias vietas – Rasų giraitės, kuriose įsikūrusios kapinės, kai kurių istorinių šaltinių teigimu, galėjo taip būti pavadintos pagal čia vykusias pagoniškas šventes, suprasite, kad tai kone paslaptingiausia miesto vieta.

Skapiškėnų padangėje

MOKYKLOS REZULTATAS – 50 LAIDŲ

Jurgita ŽIUKAITĖ

fotografavo Jurgita Žiukaitė

Šie mokslo metai Skapiškio vidurinei mokyklai jubiliejiniai. Prieš 50 metų – 1957-aisiais – ugdymo įstaiga išleido pirmąją abiturientų laidą. Jos atstovai šį jubiliejų paminėti kvietė visus Skapiškio vidurinę mokyklą baigusius mokinius ir jų pedagogus. Nors į susitikimą penktadienį susirinko ne per didžiausias būrelis buvusių abiturientų, tačiau mokyklos koridoriais, kultūros namuose, Skapiškio gatvelėmis vilnijo prisiminimai apie mokykloje prabėgusius metus, mintys apie dabartį bei ateitį.

Jubiliejinis, I laidos abiturientų inicijuotas susitikimas pradėtas šv. Mišiomis už mirusius mokytojus ir mokinius, aplankytos jų amžinojo poilsio vietos. Į šventinį minėjimą susiburta Skapiškio kultūros namuose.
Pasak vieno iš susitikimo iniciatorių, I laidos abituriento Tautvilo Giedrio, šiuo susibūrimu norėjosi parodyti tai, jog ir provincijos mokyklą baigusieji gali daug pasiekti. Nesvarbu, kokioje mokykloje mokaisi – svarbu dirbti. Pirmąją laidą baigė 25 abiturientai (keturi iš jų ilsisi Amžinybėje). Pats pašnekovas – fizikos mokslų daktaras, 44 metus triūsė KTU fizikos fakultete docentu. „Skapiškio mokykla, užauginanti didžius žmones, verta gimnazijos vardo“, - „Kupiškėnų mintims“ sakė T. Giedrys.
Kiti pirmosios laidos abiturientai gyvenime taip pat daug pasiekė: Jonas Kilius žinomas kaip filologijos mokslų daktaras, vertėjas, Vilniaus universiteto docentas; Aldona Balytė-Kazanavičienė – matematikos mokytoja, mokyklos direktorė, keliautoja, Danutė Kiaulėnaitė-Švelnienė – gydytoja, Bronius Rudokas – buhalteris-ekonomistas, Lina Varnaitė-Savickienė – diplomuota bibliotekininkė...

Visi džiaugiasi itin šiltais ir artimais santykiais su auklėtoja Elena Merkiene. Ji sakė, kad pati laimingiausia besijaučianti tada, kai kas penkeri metai susitinka su buvusiais auklėtiniais. Pirmasis bendraklasių susitikimas baigus mokyklą vyko po šešerių metų, kaip buvo pasirašyta pasižadėjime, pakastame po Skapiškio ąžuolu.
„Suartėjome dar mokykloje. Brandus kiekvienas mūsų susitikimas. Mano auklėtinių gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Pėsti žingsniuodavo ne vieną kilometrą, klasėje užšaldavo rašalas – bet nė vienas nesiskundė“, - sakė mokytoja. E. Merkienė mokykloje pradėjo dirbti 1949 m. ir pedagoginei veiklai paskyrė 44 metus. „Per pirmosios laidos išleistuves mano mokiniams buvo 18 metų, o man – 28-eri“, - kalbėjo pedagogė, kuri prisipažino taip pamilusi Skapiškį, kad jei tenka kur išvažiuoti, rodos, kad laukia kiekvienas šio miestelio medis, šaligatviai. E. Merkienė teigė negalinti nepakalbinti ir dabartinių mokinių. Jiems ji linkėjo neieškoti gyvenime lengvatų, bet siekti savo tikslų, tikėti ateitimi ir mylėti žmones.

Nuo 1992 m. mokyklai vadovauja Birutė Zaborskienė, ji buvo pasveikinta su 15 direktoriavimo metų sukaktimi.
Direktorė pristatė šiandieninės mokyklos, kurioje dabar mokosi 269 mokiniai, dirba 31 mokytojas, veidą, prioritetus, siekius, džiaugėsi pasiekimais.

Nuskambėjo ne vienas nuoširdus ir šiltas sveikinimas. Kultūros ir švietimo skyriaus specialistė Irena Mockuvienė perdavė šio skyriaus vedėjo Rimanto Jociaus sveikinimus bei atvežė Švietimo ir mokslo ministrės Romos Žakaitienės sveikinimą mokyklos bendruomenei, į gyvenimą išleidusiai 50 laidų.
Pirmosios laidos abiturientas J. Kilius, visos laidos vardu, mokyklai dovanojo paveikslą, direktorei ir auklėtojai įteikė specialiai šiam susitikimui parengtą vinjetę, atspindinčią jų laidos mokyklinius metus ir gyvenimo pasiekimus, paties verstą Mato Pretorijaus knygą apie lietuviškus papročius.

/Iš Kupminčių archyvo, sutrumpintas/

Kupiškis Rokiškis Biržai

Sūrio ir alaus kelias.....

Viduramžių raštuose šios žemės buvo vadinamos „Selonija“... „....Uvožokit jūs mono žodelį...“ – prasmingai dainuoja Kupiškėnai.. Oi Kupiškio miestas yra viseip slaunas... Tad sustosime ir pasižmonėsime Kupiškyje..
Pasigrožėsime Kupiškio bažnyčia (ji yra viena didžiausių šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje). Pasidžiaugsime gražiai sutvarkyta Lauryno Stuokos – Gucevičiaus aikšte. Aplankysime ir paminklą – nemirštančią šlovę už Vilniaus katedrą pelniusiam iš Kupiškio krašto kilusiam architektui Laurynui Stuokai – Gucevičiui. Nevalia nepasidžiaugti Kupiškėno dailininko Henriko Orakausko skulptūromis. Aplankykime Palėvėnės ir Šv. Dominyko bažnyčias ir domininkonų vienuolyno ansamblį (tai vienas autentiškiausių iki šiol išlikusių baroko architektūros ansamblių Lietuvoje). Aplankę Kupiškį vykime į Lietuvos sūrių sostinę - Rokiškį. Pažintį pradėkime nuo gražiausio Lietuvoje neogotikos ansamblio – Šv. Mato Evangelisto bažnyčios, grafų Tyzenhauzų rūmų, kur dabar Rokiškio krašto muziejus. Dalyvausime pažintinėje-pramoginėje programoje „Sūrio kelias“. Sužinosime apie senovinius pieno produktų gaminimo būdus, pamatysime etnografinius pieno rauginimo, sviesto mušimo, sūrio slėgimo indus ir kitus įrankius ir filmuotą medžiagą apie AB „Rokiškio sūris“.Maloni dvaro ekonomė mus pakvies paragauti sūrių gaminamų Rokiškio sūrinėje ir baltą varškės sūrį, kuris žinomas, kaip Aukštaitijos kulinarijos paveldo patiekalas.

Iš sūrių sostinės patrauksime į Lietuvos alaus sostinę Biržus. Juk šis kraštas nuo seno garsėja savo aludariais ir skaniu alumi. "Alaus kelio" ekskursiją pradėdame.

Biržų krašto muziejuje „Sėla“ įsikūrusio kunigaikščių Radvilų statytoje 17 amž. bastioninėje pilyje. Čia vienoje salėje pamatysime visus alaus gamybai naudotus įrankius.

Muziejaus gidė vaizdžiai papasakos visas alaus gamybos subtilybes. Folklorinis ansamblis „Saudela“ padainuos biržiečių dainų apie alų, paskudučiuos, pūs ragus ir kartu su jumis pašoks. Turėsime puikią galimybę paragauti biržietiško alaus, naminės duonos, sūrio, išmokti biržietiško alaus himną. Toliau važiuodami J. Basanavičiaus gatve ir pasukę į Atgimimo gatvę privažiuosime Širvėnos ežerą. Tai seniausias Lietuvoje dirbtinas ežeras (1575 m.). Turėsime progos pasimankštinti, reikės praeiti 525 metrų pėsčiųjų tiltu per ežerą iki grafų Tyzenhauzų dvaro. Apžiūrėję dvaro pastatus, ežero pakrasčiu važiuojame link Rinkuškių. Būtinai aplankysime didžiausią karstinę įgriūvą Lietuvoje – „Karvės olą“ (o tokių šiame krašte apie 8000!) Įgriūvų daugėja!!! Todėl vietiniai gyventojai tik didžiausiam priešui linki „kad tu prasmegtum..“. Rinkuškiuose lankomės alaus darykloje. Apžiūrėsime modernizuotą, visiškai atsinaujinusią alaus daryklą, kur alus gaminamas pagal klasikinę technologiją. Rinkuškių alus neliko nepastebėtas net Amerikoje. Turėsime progos pamatyti, paragauti tikrai skanaus alaus ir parsivežti lauktuvių.

Kupiškio muziejus

...........
Kupiškėnų inteligentų suvažiavimas įvyko gana greitai – 1935 metų rugpjūčio mėnesį. Jo komitetas, kuriame buvo tokie garbūs žmonės, kaip profesoriai P. Mažylis. A. Purėnas. rašytojas P. Ruseckas, mokytojai J. Laužikas, V. Kavoliūnas, Kupiškio inteligentai Stefanija Glemžaitė, J. Bukėnas, K. Jėčius, J. Glemža ir kiti, nutarė rūpintis Liaudies namų ir gimnazijos statymu.......

Prabėgus beveik penkeriems metams, 1941-ųjų spalį, Kupiškio krašto inteligentai vėl gausiai susirinko pradžios mokykloje. Buvo sudaryta muziejaus Kupiškyje steigimo organizacinė grupė: mokytojai Povilas Spudas, Viktoras Kavoliūnas, Petras Snarskis, akušerė Stefanija Glemžaitė, agronomas Petras Pakarklis, valsčiaus viršaitis Jurgis Bukėnas. Prasidėjo susirašinėjimas su valdžios institucijomis, užmegzti ryšiai su muziejais, muziejininkais.
Nuo susirinkimo parbėgus vos savaitei, Kupiškio valsčiaus savivaldybė būsimam muziejui paskyrė du pastatus Turgaus aikštėje.......

Daugiau skaitykite : www.museums.lt/zurnalas/Ramonenka.htm

Sveikiname skapiškėnus

Gerbiamieji Skapiškėnai, šventės dalyviai,

nuoširdžiai sveikiname Jus visus susirinkusius švęsti savo mokyklos jubiliejų.

Linkime gražaus pasibuvimo, mielų prisiminimų apie mokykloje praleistas dienas, o ateityje savo prasmingais darbais prisidėti prie gimtojo krašto pagražinimo ir sėkmingos jo ateities.

Pagarbiai

Vilniaus kupiškėnai

2007.10.08, Vilnius

Vilniaus kupiškėnai Šlapelių namuose

Vilniaus kupiškėnai spalio 7 d. gausiai rinkosi į Šlapelių namus. Mus svetingai priėmė muziejaus direktorė Alma Gudonytė. Su dėmesiu išklausėme muziejaus kūrimo istoriją, M.ir J. Šlapelių - tautinio atgimimo veikėjų gyvenimą. Apie tai įdomiai išdėstė pati Alma Gudonytė. Peržiūrėję filmą apie Šlapelius ir jų namą - muziejų ir antrąjį "Atsisveikinimą su karūna", susėdome pasikalbėti apie Vilniaus kupiškėnų reikaliukus.
Po sueigos, padėkojome šeimininkams ir lietučiui lyjant išsibėgiojome į namučius.

M. ir J. Šlapeliai
Dr. Jurgis Šlapelis (1876–1941). Gydytojas, kalbininkas, Lietuvių mokslo draugijos narys, pedagogas, žodynų sudarytojas ir leidėjas, vertėjas, visuomenės veikėjas.
Marija Peseckaitė-Šlapelienė (1880–1977). 1906 m. įsteigė lietuvišką knygyną – lietuvybės židinį, veikusį carinės, kaizerinės ir lenkiškosios okupacijos metais.
M. Šlapelienė – pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinio vaidmens atlikėja, pirmųjų saviveiklinių muzikos vakarų ir lietuviškų spektaklių aktyvi dalyvė.
Dr. Jurgis Šlapelis ir jo žmona Marija tautinio atgimimo veikėjai, paskyrę gyvenimą gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui.

Kitos žinios apie muziejų
Muziejus įkurtas 1991 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių name, kurį jie nusipirko 1926 m. Šis namas – XVII a. architektūros paminklas.
1994 m. atidaryta muziejaus ekspozicija.
Muziejaus vadovė ir M. Šlapelienės testamento vykdytoja – Alma Gudonytė.