2011-03-21

ALGIMANTAS RAŠO ...


Ko tik mūsų krašti nebūta

Algimantas Zolubas

Baga čėsas ar laikas, svietas mainos ir doros paikas. Ažmirštami čia gyvėnį ir amžinyban iškeliovį žmonas, ale do išlieka posakojimai apė jos, apė nutikimus su jais. Apė kai katros nutikimus mūsų giminaj, neišmislydamas, nepridadamas ir neatimdamas, vėnos kupiškėnietas paprašytas, su akvatu dalinuos.

Kaip mono bobuta su vokėčiu susikalbajo, o senėlis – ne

Par Pirmų pasaulinį karų vokėčiai žmonalas bjauriai skriauda: atimdavo gyvulalius, ba jokios sarmotos nėt vištas išgaudydavo. Kartų ažėjįs gryčion vokėtys, kažkų suburbėjįs, apsidairįs ir pradėjįs kolbyt vokiškai. Bobuta tik su uvogu unt vokėtį žiūrėjus ir nieko nesokius. Tadu vokėtys sujėma savo milinas skvarnus, pasikėla, atsitupa ir užkudakovo kaip višta. Bobuta suprotus, kad kiaušinių kareivis raikalauja ir, nelaukdama kol kareivis parodys kaip višta kiaušinius dada, nubago kamoron ir atonešė bliūdėlį kiaušinių. Vokėtys, tapasokis „gutperštein“ ir „apiderzein“, pasišolinis.

Par tų potį karų pievų šienaujuntį mono senėlį ažkolbinįs vokėtys. Parodįs kažkokį žemėlapį, kažko klausįs. Senėlis, noradamas pasakyt, kad nieko nesupranta, pasokė: „tu lia, tu lia lia“. Vokėtys, pamislįs, kad iš jo senėlis širdijasi, skėla jom žundan, nėt kiburkštys iš akių pasipyla. Taigi, bobuta su vokėčiu susikalbajo, o senėlis – ne, nors atroda mokytėsnis, nėt kaimo sūdžiu buvįs.

Nutikimai Alizovos bažnyčioj

Kaip posakojo mono tatula, Alizovos klebonas iš tumbonijos parapijonius gražiai pamokydavįs, no grėkų pėrsėrgėdavįs, až gerus dorbus pagirdavįs, až blogus peikdavįs. Kartų, sakydamas pamokslų apė mėlaširdystį, rodo unt mono tėvelį pirštu ir aiškina:

Motot šitų žmogų su ūsais? Jis dabar, sadadamas lomkoj, miega. Tai jis šindėn unt torielkos par rinkliavų du litus padėjo. Jis parnedėl sunkiai dirba, pavargsta, tai ir bažnyčioj ažmiega. Ale bažnyčion ataina, bažnyčių palaiko. O jūs, davotkos, parnedėl liežuvius loidot, iš plėktų ražončius vorstot, o nedėlioj až griekus sau krūtinan mušatas. Tai va: šito žmogaus miegas ažu jūsų poterius Dievui daug mėlėsnis.

Po tokio „pagyrimo“ didesnio pinigo par rinkliavų tėvelis daugiau nebadadavįs.

Kitųkart pamokslo vidury, klebonas nei iš šio, nei iš to sušukįs:

Arba tu, durniau, liaukis, arba tu, plikiau, pasitrauk!!!

Pasirodo, vienas parapijonis, pasijėmis žolalį, vedžioja par priekį sėdinčiojo plikę, o tas, galvodamas, kad unt plikės musia ropinėja, jų su runku vis vaiko.

„Durnius“ ir plikis susiproto, o visa bažnyčia pamislijo, kad klebonas nusikalbajo.

Kaip Vireliūniokas mono tatulį prarijo

Šitų istorijų paposakojo pati tatula.

Buvusi tatula do visai skėba. Ainųs kaimynas Vireliūniokas laukų orįs, gol pavargįs, gol ir išolkįs, o ji sumislius paštukavot:

- Aš už tavi graitasna, tu mani nepavytum.

- Ir pavyčia, ir praryčia, jeigu nusipraustum burnų ir nusimazgotum kojas.

Išsigundus ir, kiek kojos naša, parbagus namo. Vireliūnioko ir toliau bijojus; kai pamatydavus,

bagdavus kavotis, kad neprarytų.

Bago matai, Vireliūnioko bijot nustojus, pradėjus dažniau praust burnų ir mazgot kojas, o Vireliūniokas jų pasidabojįs. Ažu jo ir ištekėjus.

Tatula apė gydymų no ligų

Mono tatula, mamytas sasuo kaimo bobuti buvus, daug vaikėlių, pasiprošiusių šitan svietan, pasitikdavus. Ji patordavo, kų prė kokios ligos raikia darytė. No plaučių zapalėnijos patordavo statyt tauras. Tom tyčiu tų taurių nebūdavį, tikdavį stiklinas ar podėliai.

Sunegalovįs Laukminiškių Stanionis, buvįs caro kreivis, todėl stražniku vadinamas. Kosulys kamuoja, dusulys smaugia. Pasiprošė senėlį Mikėnų tauras pastatyt. Po runku stiklinių neatsirodo, tai molinis puodas prisivigodijo. Senėlis ažudegė gniūžtį pokulų, įkišis puodan jį iškaitino ir užvožė stražnikui unt nugaros. Kad ažriks ligonis:

– Važa, važa!!!

– Kų ir kur važa, – klausia senėlis.

Mani puodan važa, prstenėjo stražinkas.

Pamota senėlis, kad stražnikas dvilinkas puodan traukias. Mėgina puodų nujimt, – nenusijema, mėgina stražnikų ištraukt, – neišsitraukia. Gėrai kad puodas molinis buvo, – sudaužė.

Neprijimna senėlio taura buvo, ale ligų kaip runku nujėma.

No rimtesnių ligų padadavįs kraujo nulaidimas. Dalas dėl tų kirmėlių špatnumo netikdavį, tokiom raikalui būdavįs kirvėlis. Prokerta to kirveliu kojoj gyslalį ir varvina kraujų. Tatulas brolis Braniukas apė tokį gydymų nėt danalį buvo sudėjįs:

Kai liga suspauda

Krikštomočios kūnų,

Pritėkino kraujo

Viedrų ir čigūnų.

Ar kraujo pardaug krikštomočia turėjo, ar kraujas surūdyjįs buvo, ale po nulaidimo gangrait pasveikusi.

Apė olų – nė žodžio

Mūsų namuos džiovinto sūrio visadu, o alaus dažnokai būdavo. Kai alaus yra, žiūrėk, ir kaimynas Jokūbėlis ataina. Mamyta sūrio pakapoja, tėvėlis uzbonėlį alaus atonaša. Podėlį Jokūbėlis išgeria, sūriu užkunda, sūrį pogiria:

- Gardus Katriutas sūris.

Vėl podėli išgeria, kokį nuotykį prisimana ir vėl, tik jau garsiau:

- Gardus Katriutas sūris!

Po kelinto podėlio Jokūbėlis jau unt visos gryčios sūrį giria:

- Ale tai, Katriutas Zolubienas sūris!

Tėvėlis do uzbonėlį atonaša. Jokūbėlis įrausta, nebūtas istorijas prisimana ir sūrį girt nesiliauja.

Kai tėvėlis trėčio uzbonėlio nebanaša, Jokūbėlis pasikelia no zoslono, pabučiuoja mamytai runkų ir jau unt viso kiemo šaukia:

- Ale tai dritvamat Katriutas Zolubėnas sūris!!!

O apė olų – nė žodžio...

Gudraus Jokūbėlio būta: raikia girt gaspadinį, tai ir gaspadorius gėras bus.

Visko mūsų krašti būta, gražiai bendrauta, daug girdata, do daugiau jau ažumiršta, visko ir neaprašysi. Baga čėsas ar laikas, svietas mainos ir doros paikas.

Kai dabartiniu matu pasiklausai kalbunčios ar pasižiūri abrozdėlius rodunčios skrynalas, rėgis, – negirdėti nematyti čiūdai dadas. Unksčiau nei šiokioj dienoj, nei nedėlioj, nei gegužynaj, nei kermošiuj nepamatysi panėlių su suknalam aukščiau kėlių ar su undarokais su prairkais lig pačios subinalas. Nesigirdadavo, kad zėkiai ar vyresni barnai blevyzgotų, po dropanom pakavotus kūno doiktus vardais vadintų. Dabar ir sanas ir jaunas pamoto paminatoj skrynalaj panėlių subinalas su virvali tarp sėdmenėlių, pamoto plikas krūtinalas, sužino katra ir su kelintu dėl kūniško pasismoginimo sugula. O jau blevyzgų, blevyzgėlių nėt par ažukimštas ausis špatna klausytis.

Į būtų laikų nebasugrįžtama, ale atsgrįžt unt jį dėl dabartinas visokios nečystotos, o kartais bant dėl paštukavojimo – neprošol.

2011-03-13

Pas mus Eugenija Bajorytė ir Regimantas Adomaitis


Iškilmingai giedame kupiškėnų himną.






Gausiai susirinkusi kupiškėnų ir svečių publika, pasiruošusi sutikti mylimus aktorius: Eugeniją Bajorytę ir Regimantą Adomaitį.








Koncertavo Naujininkų "Bočių" ansamblis "Vaivorykštė". Vadovas Leonas Pomerneckis, koncertą vedė Juozas Timas, viso 12 žmonių grupė su noriūniete Vida Šereikiene priešakyje...







Skapiškio vidurinės - IV laidos klasės draugai : Birutė, Eugenija, Aldona ir Alfonsas.





Dainuojame, vaišinamės, bičiuliaujamės ...





Mūsų šaunioji Klementina spėjusi išleisti antrąjį kupiškėnų žodyno tomą.

2011-03-10

SU ŠVENTE, MIELI KRAŠTIEČIAI

Su Lietuvos nepriklausomybės

atkūrimo švente Jus, kraštiečiai,

sveikina Vilniaus kupiškėnų

klubo valdyba.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo turėjęs teisinės galios. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kiti Tarybos nariai.

Rusija nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. 1991 m. sausio 8 d. SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas įsakė įvesti desantininkų padalinius į Baltijos šalis. Į Lietuvą pradėjo vykti divizijos daliniai iš Pskovo. Sausio 9 d. Michailas Gorbačiovas apkaltino Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siekimu atkurti buržuazinę santvarką. Sausio 12 d. Vilniaus gatvėse pradėjo judėti šarvuočiai. Naktį į sausio 13-ąją Vilniuje lietuviai stojo ginti kareivių ketinamo užgrobti spaudos pastato, televizijos bokšto, radijo ir televizijos pastato, parlamento. Gindami televizijos bokštą žuvo 14 žmonių. Pasaulis pasmerkė SSRS veiksmus. Lietuvos palaikyti atvyko delegacijos iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldavijos, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos.

Rusija pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. liepos 29 d. su Lietuva pasirašydama sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų.

2011-03-06

Kupiškėnai Kaziuko mugėje





Per visą Vilniaus miesto centrą, nuo Seimo iki Katedros aikštės, Tymo kvartalo ir Rotušės daugiau nei keturis kilometrus nusidriekė didžiausia 407-tosios Kaziuko mugės prekiautojų palapinių ir prekystalių virtinė su kalnais visokiausių gėrybių ir grožybių . Buvo visko: ir buičiai pagražinti, ir skrandžiui nuraminti, ir kūnui pamaloninti.
Buvo ir sielos atgaiva - tai Aukštaitijos dienos Vilniuje.
Nepriklausomybės ir Rotušės aikštėse tris dienas savo sugebėjimus demonstravo įvairaus amžiaus šokėjai, dainininkai, pasakoriai ir kitų žanrų atlikėjai iš Aukštaitijos rajonų. Kupiškio, Subačiaus, Skapiškio, Salamiesčio dainorėliai ir šokėjai pasirodė paskutinę mugės dieną - sekmadienį. Žvarbią dieną susirinko nemažas mūsų klubo "sirgalių" būrys. Pabendravome su kraštiečiais, pasikalbėjome. Skapiškėnai pakvietė į birželio pradžioje rengiamą visų ir ne tik Lietuvos kraštiečių subuvimą. Su dideliu susidomėjimu stebėjome mūsų kraštiečių pasirodymą, pritardami jiems - kartu dainuodami ir šokdami. Kupiškėnų pasirodymo scenoje metu dideliame ekrane buvo rodomi vaizdai apie Kupiškio kraštą, jo žmones bei Vilniaus kupiškėnų klubo gyvenimą.

Kaip tai buvo žiūrėkite nuotraukose:

Pasirodymų vedėjai Vilija Morkūnaitė ir Stanislovas Kavaliauskas


Kupiškėnų meno kolektyvų pasirodymas



Su Kupiškio meru J. Jaručiu ir saviveiklininkų koncerto vedėja V. Morkūnaite



Kupiškio saviveiklininkų "palaikymo komanda"


Pašokus gerai karštas alus



Kaziuko mugėje tautodailininkai iš Kupiškio


Mugė nuotraukose