ALGIMANTAS RAŠO ...

Ko tik mūsų krašti nebūta

Algimantas Zolubas

Baga čėsas ar laikas, svietas mainos ir doros paikas. Ažmirštami čia gyvėnį ir amžinyban iškeliovį žmonas, ale do išlieka posakojimai apė jos, apė nutikimus su jais. Apė kai katros nutikimus mūsų giminaj, neišmislydamas, nepridadamas ir neatimdamas, vėnos kupiškėnietas paprašytas, su akvatu dalinuos.

Kaip mono bobuta su vokėčiu susikalbajo, o senėlis – ne

Par Pirmų pasaulinį karų vokėčiai žmonalas bjauriai skriauda: atimdavo gyvulalius, ba jokios sarmotos nėt vištas išgaudydavo. Kartų ažėjįs gryčion vokėtys, kažkų suburbėjįs, apsidairįs ir pradėjįs kolbyt vokiškai. Bobuta tik su uvogu unt vokėtį žiūrėjus ir nieko nesokius. Tadu vokėtys sujėma savo milinas skvarnus, pasikėla, atsitupa ir užkudakovo kaip višta. Bobuta suprotus, kad kiaušinių kareivis raikalauja ir, nelaukdama kol kareivis parodys kaip višta kiaušinius dada, nubago kamoron ir atonešė bliūdėlį kiaušinių. Vokėtys, tapasokis „gutperštein“ ir „apiderzein“, pasišolinis.

Par tų potį karų pievų šienaujuntį mono senėlį ažkolbinįs vokėtys. Parodįs kažkokį žemėlapį, kažko klausįs. Senėlis, noradamas pasakyt, kad nieko nesupranta, pasokė: „tu lia, tu lia lia“. Vokėtys, pamislįs, kad iš jo senėlis širdijasi, skėla jom žundan, nėt kiburkštys iš akių pasipyla. Taigi, bobuta su vokėčiu susikalbajo, o senėlis – ne, nors atroda mokytėsnis, nėt kaimo sūdžiu buvįs.

Nutikimai Alizovos bažnyčioj

Kaip posakojo mono tatula, Alizovos klebonas iš tumbonijos parapijonius gražiai pamokydavįs, no grėkų pėrsėrgėdavįs, až gerus dorbus pagirdavįs, až blogus peikdavįs. Kartų, sakydamas pamokslų apė mėlaširdystį, rodo unt mono tėvelį pirštu ir aiškina:

– Motot šitų žmogų su ūsais? Jis dabar, sadadamas lomkoj, miega. Tai jis šindėn unt torielkos par rinkliavų du litus padėjo. Jis parnedėl sunkiai dirba, pavargsta, tai ir bažnyčioj ažmiega. Ale bažnyčion ataina, bažnyčių palaiko. O jūs, davotkos, parnedėl liežuvius loidot, iš plėktų ražončius vorstot, o nedėlioj až griekus sau krūtinan mušatas. Tai va: šito žmogaus miegas ažu jūsų poterius Dievui daug mėlėsnis.

Po tokio „pagyrimo“ didesnio pinigo par rinkliavų tėvelis daugiau nebadadavįs.

Kitųkart pamokslo vidury, klebonas nei iš šio, nei iš to sušukįs:

– Arba tu, durniau, liaukis, arba tu, plikiau, pasitrauk!!!

Pasirodo, vienas parapijonis, pasijėmis žolalį, vedžioja par priekį sėdinčiojo plikę, o tas, galvodamas, kad unt plikės musia ropinėja, jų su runku vis vaiko.

„Durnius“ ir plikis susiproto, o visa bažnyčia pamislijo, kad klebonas nusikalbajo.

Kaip Vireliūniokas mono tatulį prarijo

Šitų istorijų paposakojo pati tatula.

Buvusi tatula do visai skėba. Ainųs kaimynas Vireliūniokas laukų orįs, gol pavargįs, gol ir išolkįs, o ji sumislius paštukavot:

- Aš už tavi graitasna, tu mani nepavytum.

- Ir pavyčia, ir praryčia, jeigu nusipraustum burnų ir nusimazgotum kojas.

Išsigundus ir, kiek kojos naša, parbagus namo. Vireliūnioko ir toliau bijojus; kai pamatydavus,

bagdavus kavotis, kad neprarytų.

Bago matai, Vireliūnioko bijot nustojus, pradėjus dažniau praust burnų ir mazgot kojas, o Vireliūniokas jų pasidabojįs. Ažu jo ir ištekėjus.

Tatula apė gydymų no ligų

Mono tatula, mamytas sasuo kaimo bobuti buvus, daug vaikėlių, pasiprošiusių šitan svietan, pasitikdavus. Ji patordavo, kų prė kokios ligos raikia darytė. No plaučių zapalėnijos patordavo statyt tauras. Tom tyčiu tų taurių nebūdavį, tikdavį stiklinas ar podėliai.

Sunegalovįs Laukminiškių Stanionis, buvįs caro kreivis, todėl stražniku vadinamas. Kosulys kamuoja, dusulys smaugia. Pasiprošė senėlį Mikėnų tauras pastatyt. Po runku stiklinių neatsirodo, tai molinis puodas prisivigodijo. Senėlis ažudegė gniūžtį pokulų, įkišis puodan jį iškaitino ir užvožė stražnikui unt nugaros. Kad ažriks ligonis:

– Važa, važa!!!

– Kų ir kur važa, – klausia senėlis.

– Mani puodan važa, prstenėjo stražinkas.

Pamota senėlis, kad stražnikas dvilinkas puodan traukias. Mėgina puodų nujimt, – nenusijema, mėgina stražnikų ištraukt, – neišsitraukia. Gėrai kad puodas molinis buvo, – sudaužė.

Neprijimna senėlio taura buvo, ale ligų kaip runku nujėma.

No rimtesnių ligų padadavįs kraujo nulaidimas. Dalas dėl tų kirmėlių špatnumo netikdavį, tokiom raikalui būdavįs kirvėlis. Prokerta to kirveliu kojoj gyslalį ir varvina kraujų. Tatulas brolis Braniukas apė tokį gydymų nėt danalį buvo sudėjįs:

Kai liga suspauda

Krikštomočios kūnų,

Pritėkino kraujo

Viedrų ir čigūnų.

Ar kraujo pardaug krikštomočia turėjo, ar kraujas surūdyjįs buvo, ale po nulaidimo gangrait pasveikusi.

Apė olų – nė žodžio

Mūsų namuos džiovinto sūrio visadu, o alaus dažnokai būdavo. Kai alaus yra, žiūrėk, ir kaimynas Jokūbėlis ataina. Mamyta sūrio pakapoja, tėvėlis uzbonėlį alaus atonaša. Podėlį Jokūbėlis išgeria, sūriu užkunda, sūrį pogiria:

- Gardus Katriutas sūris.

Vėl podėli išgeria, kokį nuotykį prisimana ir vėl, tik jau garsiau:

- Gardus Katriutas sūris!

Po kelinto podėlio Jokūbėlis jau unt visos gryčios sūrį giria:

- Ale tai, Katriutas Zolubienas sūris!

Tėvėlis do uzbonėlį atonaša. Jokūbėlis įrausta, nebūtas istorijas prisimana ir sūrį girt nesiliauja.

Kai tėvėlis trėčio uzbonėlio nebanaša, Jokūbėlis pasikelia no zoslono, pabučiuoja mamytai runkų ir jau unt viso kiemo šaukia:

- Ale tai dritvamat Katriutas Zolubėnas sūris!!!

O apė olų – nė žodžio...

Gudraus Jokūbėlio būta: raikia girt gaspadinį, tai ir gaspadorius gėras bus.

Visko mūsų krašti būta, gražiai bendrauta, daug girdata, do daugiau jau ažumiršta, visko ir neaprašysi. Baga čėsas ar laikas, svietas mainos ir doros paikas.

Kai dabartiniu matu pasiklausai kalbunčios ar pasižiūri abrozdėlius rodunčios skrynalas, rėgis, – negirdėti nematyti čiūdai dadas. Unksčiau nei šiokioj dienoj, nei nedėlioj, nei gegužynaj, nei kermošiuj nepamatysi panėlių su suknalam aukščiau kėlių ar su undarokais su prairkais lig pačios subinalas. Nesigirdadavo, kad zėkiai ar vyresni barnai blevyzgotų, po dropanom pakavotus kūno doiktus vardais vadintų. Dabar ir sanas ir jaunas pamoto paminatoj skrynalaj panėlių subinalas su virvali tarp sėdmenėlių, pamoto plikas krūtinalas, sužino katra ir su kelintu dėl kūniško pasismoginimo sugula. O jau blevyzgų, blevyzgėlių nėt par ažukimštas ausis špatna klausytis.

Į būtų laikų nebasugrįžtama, ale atsgrįžt unt jį dėl dabartinas visokios nečystotos, o kartais bant dėl paštukavojimo – neprošol.