2010-02-25

SVEIKINAME RENATĄ


Šiais metais Jurgos Ivanauskaitės premija „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“ skirta mūsų kraštietei šimonietei rašytojai Renatai Šerelytei.

Sveikiname su garbingu pripažinimu ir linkime tolimesnės sėkmės kūrybiniame darbe ir asmeniniame gyvenime.


Vilniaus kupiškėnai

2010-02-15


BRANGŪS KUPIŠKĖNAI,


Sveikiname su devyniasdešimt antrosiomis mūsų brangios tėvynės Lietuvos nepriklausomybės metinėmis.
Neilgai teko džiaugtis laisve. Penkiasdešimt metų trukusi okupacija ir aneksija nualino ir sužlugdė, mūsų kraštą ir žmones. Dabar, tarsi Feniksas, sunkiai kylame iš materialinio ir ypač iš dvasinio nuosmukio. Kviečiame visus kraštiečius susitelkus nugalėti visus sunkumus.
Ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi!

Vilniaus kupiškėnų klubo valdyba

2010-02-14

Lankomės Prezidentūroje

Vasario mėn. 13d. Vilniaus kupiškėnų grupė apsilankė ekskursijoje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje.Ekskursijos vadovas Vykintas trumpai papasakojo apie šioje vietoje jau nuo XIV a. buvusius rūmus, jų paskirtį. Dabartinis rūmų ansamblis sukurtas 1824-1832m. pagal rusų architekto V. Stasovo projektą. Prezidentūra čia įsikūrė nuo 1997 m. I-ajame aukšte apžiūrėjome stendus su dovanomis Prezidentams, Lietuvos Respublikos apdovanojimais: įvairių laipsnių Vytauto Didžiojo, Vyčio Kryžiaus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinais ir medaliais. Gėrėjomės aukščiausiu Lietuvos valstybės apdovanojimu Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine.
Susidomėję apžiūrėjome Prezidentės darbo kabinetą. Įvairias emocijas kėlė Šarūno Saukos paveikslas, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Visus sužavėjo antrojo aukšto reprezentacinės salės: Žemėlapių , Delegacijų, Derybų, Mėlynoji, Posėdžių, Baltoji.
Šioje pagrindinėje Prezidentūros salėje prie Laisvės statulos nusifotografavome.










2010-02-10

ALGIMANTAS RAŠO

Kraštiečių bendravimas - vertybė
Antuanas De Sent-Egziuperi tvirtino, kad tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi ir vienintelė tikra prabanga – žmonių bendravimo prabanga.
Šios iškilaus rašytojo mintys, tapusios sentencijomis, atėjo po Vilniaus kupiškėnų ataskaitinio rinkiminio susirinkimo, įvykusio vasario 7 d. Vilniaus Mokytojų namuose. Klubo prezidentės Filomenos Marčiulionienės pranešime nuosekliai ir aiškiai buvo išvardinti renginiai, atskirų klubo dalyvių nuveikti konkretūs darbai. Didelė darbų suma, tačiau iš tikrųjų reikia vertinti ne konkrečių darbų sumą ar jų dėmenis, o klubo narių bendravimą ir bendradarbiavimą ir tik greta jų nuveiktus konkrečius darbus. Išties, nors ataskaitoje nebuvo akcentuota bendravimo vertybė, tačiau iš pateiktų renginių pobūdžio ją savaime galėjome suvokti. Bendravimo poreikį liudija ir ženkliai išaugęs klubo dalyvių skaičius. Apie bendravimo poreikį – kiek plačiau.
Ne tik girdime, bet ir stebime Lietuvoje žmonių susvetimėjimą, uždarumą vienatvėje, vengimą bendruomeninės veiklos. Kur gi tokio susvetimėjimo šaknys?
Ir kitose posovietinėse šalyse tarp tautiečių pastebimas susvetimėjimas. Jis dažnai būna toks stiprus, kad buvę pažįstami ir net bičiuliai vienas kito nebenori matyti. Tačiau ar tikrai jie buvo pažįstami? Gal anksčiau bendravo jų kaukės, o ne tikrieji veidai? Tėvai, norėdami apsaugoti vaikus nuo tykančių komunistinių pavojų, patys pasislėpę po kaukėmis, augino tikras kaukes. Todėl, atgavus nepriklausomybę, vaikai be maskuojančių kaukių nebeatpažįsta tėvų, jų pažiūros vaikams jau yra svetimos. Susvetimėjimas vyko dešimtmečius, tik atsiskleidė staiga, kai vieni kaukes nusiėmė, o kiti liko su jomis suaugę.
Komunistinė ideologija buvo diegiama prievarta. Ne tik deklaruota, bet ir laikytasi nuostatos: kas nesilaiko marksistinės ideologijos, tas – prieš mus, tas – priešas, o priešą reikia sunaikinti. Ir naikino, kankino, luošino. Siekdami išvengti smurto, visi turėjo užsidėti komunistines kaukes. Tik rezistentai bei dvasininkai kaukių nesidėjo, todėl buvo persekiojami nuožmiausiai. Tokiu būdu visi tapo vienodi, skirtumų neliko, tačiau bendravo ne asmenybės, o kaukės. Visi pro vienodus akinius į viską žiūrėjo, vienodai vienas kitam melavo, vienodai kits kitą apgaudinėjo. Poetas Justinas Marcinkevičius yra pastebėjęs, kad velioniui reikėtų jau dvi duobes kasti: vieną – tikrajam asmeniui, kitą – kaukei. Vieni sovietmetį su kauke išgyveno kaip su svetimkūniu, kitiems kaukė pamažu priaugo, kiti nuo mažens buvo auginami kaip sovietinės kaukės. Atgavus laisvę ir nepriklausomybę, vieni kaukę svetimkūnį nusimetė, kiti to prielipo atplėšti nebepajėgė, treti kaukės kauke nebelaiko, o nemaža dalis tų kaukėtų užsidėjo naują patriotinę, religinę ar dar kitokią kaukę.
Kaukės būtinas atributas lėlių teatre, tačiau gyvenime jos patį gyvenimą paverčia netikru. Ir čia geriausia priemonė kaukėmis atsikratyti – žmogaus ryšis su žmogumi – bendravimas.
Reikšmingas tėviškėnų bendravimas miestuose, tačiau jis itin reikšmingas bendraujant su gimtuoju kraštu. Dalis Vilniaus kupiškėnų klubo dalyvių, negailėdami savo laiko, fizinio darbo bei lėšų tėviškėse statydina atminimą ženklinančius paminklus. Toki veikla pagirtina, tačiau, kita vertus, žinome ir tai, kad, jei vietos gyventojai nejaučia tokiems paminklams poreikio, jie tampa užmaršties ženklais. Todėl, prieš įgyvendinant kokią idėją ar projektą, reikalinga itin jautri klausa vietos bendruomenės nuomonei. Gal miestelėnai yra labiau išprusę, jų matymo akiratis platesnis, tačiau poreikis projektams turi eiti „iš apačios“, nes tam, kas „diegiama iš viršaus“, dažniausiai nevertinama arba net priešinamasi. Drįsčiau teigti, kad didesnę vertę turi ne konkretūs darbai ar parama, o bendravimas su gimtuoju kraštu.
Kupiškio krašto pokyčius gera linkme galime matyti pravažiuodami, net nesustodami. O, jei prie kokios miesto, bažnytkaimio ar kaimo puošmenos sustojame, dar pakalbiname žmones, ištariame pagiriamą ar paskatinantį žodį, jei nuvykstame ir dalyvaujame ten organizuotame renginyje?.. Čia akivaizdžiai iškils ta bendravimo vertybė, susvetimėjimo naikinimo veiksnys.
Turbūt teisūs tie mokslininkai, kurie esminiu tautos bruožu laiko ne jos apgyvendintą teritoriją, žmonių antropologinius požymius, kalbą, religiją, o istorinio likimo bendrystę. O bendrystė yra kilusi iš jau įvardintos bendravimo vertybės.
Jei Kupiškio kraštą vaizdumo dėlei laikytume tautele tautoje, pamatytume to krašto likimo bendrystės ženklus (tarp jų – tarmę). Ir ta bendrystė – iš bendravimo.
Algimantas Zolubas

ANTANAS GLEMŽA

Netekome ilgamečio Vilniaus universiteto dėstytojo profesoriaus Antano Glemžos, žymaus biochemiko, biotechnologijos Lietuvoje pradininko.
Antanas Skaistutis Glemža gimė 1938 m. birželio 21 d. Repeniškių kaime, Kupiškio krašte. Baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto biochemijos aspirantūrą.
Jo darbai fermentų tyrimo srityje apibendrinti 1982 m. SSSR Mokslų akademijos A. Bacho biochemijos institute apgintoje habilituoto mokslų daktaro disertacijoje. 1983 m. A. Glemža tapo profesoriumi.
Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakultete A. Glemža dėstė nuo 1965 m. su pertrauka. Jis svariai prisidėjo prie moderniosios biologijos kursų plėtotės, rūpinosi moksliniams tyrimams būtina baze, padėjo tvirtus pagrindus biochemikų rengimui Lietuvoje. Jis yra vadovavęs Biochemijos, biofizikos ir genetikos bei Augalų fiziologijos ir mikrobiologijos katedroms.
A. Glemža kartu su bendraminčiais pradėjo biotechnologijos mokslą ir pramonę Lietuvoje. 1971–1989 m. jis buvo Vilniaus mokslinio gamybinio susivienijimo „Fermentas“ direktoriaus pavaduotojas mokslui, organizavo būtinus gamybai mokslinius tyrimus, sukviesdamas dirbti gabiausius ir perspektyviausius jaunuosius mokslininkus. Iš jo suburto kolektyvo išaugo dabartinis Biotechnologijos institutas.
A. Glemža yra paskelbęs 250 straipsnių moksliniuose žurnaluose, apie 40 išradimų. Jis buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu ekspertu. Drauge su kitais yra parašęs Biochemijos vadovėlį, įvertintą LTSR valstybine premija, dvi monografijas. Jis išugdė 16 doktorantų, kurie gerbė jį už suteiktas žinias ir įdiegtus gebėjimus atskirti esminius dalykus, nenukrypti į smulkmenas. A. Glemža buvo Lietuvos mokslų akademijos ir aukštųjų mokyklų žurnalo „Biologija“ redakcinės kolegijos narys. Profesoriaus iniciatyva buvo įkurta Lietuvos biotechnologų draugija, jis buvo pirmasis jos prezidentas. (delfi)

2010-02-08

ATASKAITINIO FOTOREPORTAŽAS

Čia matote naująją klubo valdybą: Vytautą Pivoriūną, Reginą Tubelienę, Linusį Alekną, Arvydą Janulionį ir Laimutį Čepelę.

Klubo prezidentu išrinktas Vytautas Pivoriūnas.

Klubo valdybos ataskaitą, rinkimų peripetijas ekrane vaizdavo Vidmantas Tubelis.



Klubo valdybos ir revizijos komisijos ataskaitas dėstė Filomena ir Regina.











Salės ir prezidiumo vaizdeliai. Juk neblogai visi atrodo !







Klubo prezidentei paprašius ir net pareikalavus pertraukos, bei atsisakius dalyvauti rinkimuose, net į valdybą, prasidėjo padėkų cunamis su linksmais ir net rimtais palinkėjimais. Filomena neatsižvelgė net į Algimanto Z. filosofines įžvalgas ir buvo nepalenkiama.










Į tribūną lipo ir ugningas kalbas rėžė: Jonė ir Gediminas ir Jonas ir Žybartas ir Kornelijus ir ...





Atokvėpio minutės, po valandas trukusio klubo veiklos aptarimo. Pervargusių nesimato, visi dar žvalūs ir energingi. Matyt auksinės šaknies Algirdo lašai padėjo. Pažiūrėkite - kokia artistiška Romualdo šypsena !






UŽ 2009 METUS

Vilniaus Kupiškėnų klubo
2009 metų veiklos ataskaita

Dar vieneri metai prabėgo kaip vienas mirksnis. Ir vėl vasaris, ir vėl turim atsiskaityti, ką gi gero mūsų klubas nuveikė, ką pamatėm, ką aplankėm, su kuo susitikom ir pan. Pirmiausia apžvelgsiu 2009 metų darbus, o pabaigoje trumpai priminsiu, ką padarėme nuo praeito ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo per trejus metus, kai buvo išrinkta, kaip mūsų klubo įstatai reikalauja, valdyba iš 5 narių. Todėl šiandien mūsų susirinkimas vadinasi ataskaitinis-rinkiminis arba visuotinis susirinkimas, kurio metu reikės išrinkti naują valdybą, o iš jų ir naują prezidentę ar prezidentą.

1. Knygų pristatymai
„Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai“
Rugsėjo mėnesį, kaip ir dera, po vasaros atostogų mokytojų namų svetainėje pradėjome knygos "Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai" aptarimu. Dalyvavo ir kalbėjo daug straipsnių autorių. Mintimis dalinosi: Kupiškio meras Jonas Jarutis, knygos sudarytoja, Etnografinio muziejaus specialistė Aušra Jonušytė, muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, hab. daktaras, Kupiškio garbės pilietis Vytautas Merkys, profesorius Ričardas Kazlauskas, , klubo narė Jonė Žebrytė, Kupiškio garbės pilietė Klementina Vosylytė, žurnalistė Eugenija Urbonienė ir daugelis kitu.
Kupiškio kraštas yra savitas savo tarme, tautosaka, papročiais, kraštovaizdžiu, visais laikais išsiskyrė savo politiniu-visuomeniniu aktyvumu, išlikusiais gamtos, kultūros ir istorijos paminklais. Knygoje plačiai aptartas etninės kultūros palikimas, tradiciniai gyvenamieji namai ir jų interjeras, audiniai ir drabužiai, kalendoriniai ir jaunimo papročiai. Leidinys skirtas visiems besidomintiems Kupiškio kasdienybės istorija. Jis gali būti naudingas mokslo ir švietimo reikalams, ypač supažindinant moksleivius su vietos gyvenimo savitumais. Tikrai jis bus svarbus daugeliui kupiškėnų.
Po pristatymo aktorių grupė parodė spektaklį „Iš amžių glūdumos“. Tai buvo mūsų klubo narės aktorės Janinos Matekomytės dovana.

G. Jokūbonis. „Kai žaidė angelai“
Šiltą ir saulėtą gegužės 10-osios sekmadienį į Vilniaus mokytojų namų mažąją salę sugužėjo gausus kupiškėnų ir jų svečių būrys. Žinojo visi, kad verta rinktis pasiklausyti atsiliepimų apie garbaus kupiškėno, profesoriaus Gedimino Jokūbonio ką tik išleistą atsiminimų knygą „Kai žaidė angelai“. Apie knygos atsiradimą kalbėjo jos iniciatorius ir konsultantas Vidmantas Jankauskas, o apie maketavimą ir paruošimą spaudai – išsamiai ir įdomiai pasakojo profesoriaus duktė Eglė Jokūbonytė.
Aukštas visų jo darbų meninis lygis pasiektas ne tik didžiuliu talentu, bet ir asmenybės dvasingumu. Svečias, Vilniaus panevėžiečių klubo prezidentas Bronius Kačkus, apie jį kalbėjo kaip apie aukštos kultūros eruditą, nuostabų, draugišką žmogų, neapsakomai mylintį savo darbą. Eugenija Didžiarekienė akcentavo, kad autorius yra ne tik aukščiausio lygio skulptorius, bet ir žodžio menininkas. Skaitydamas jo knygą negali atsitraukti.
Dar reikėtų pridurti, kad pirmiau ši knyga buvo pristatyta dailės galerijoje „Židinys“, kur taip pat nemažai dalyvavo klubo narių.

„Kupiškis. Kultūra ir istorija“ 2008 m.
Taip pat buvo pristatytas metinis almanachas „Kupiškis“ kultūra ir istorija 2008 m. ,kurį rengia mūsų klubo narys Vidmantas Jankauskas.
Gal paminėsiu pagrindinius straipsnius: Alvydas Totoris rašo „Iš Kupiškio gatvių istorijos“, Jonė Žebrytė „Lietuvos Šaulių sąjunga ir skapiškėnų šauliai“, Violeta Aleknienė „Kaimo žmonių viltis ir šviesulys“ apie Skapiškio gydytoją Igną Vaitošką, Žilvytis Šaknys „Kupiškėnų kalendoriniai papročiai“, Vidmantas Jankauskas „Iš Glemžų pastogės“ ir apie „Liutynę“ ir kt. 75 metų sukakties proga pateikiama Živilės Mačionienės, aktyvios mūsų klubo narės biografija, jos darbai, skelbiami 2007-2008 metais išleistų knygų aprašymai, paminėti išėję iš gyvenimo ir mūsų klubo nariai Antanas Garbauskas ir Vilius Užtupas.

2. Susitikimai
Su Skapiškėnais
Pirmasis susitikimas įvyko sausio 18 d. Karininkų ramovėje su Skapiškio seniūnijos atstovais.
Pirmiausia parodė filmuką apie Skapiškį ir jo žmones, kalbėjo seniūnas Valdas Juškevičius.
Po to Skapiškio teatras „Stebulė“ rodė liaudišką vaidinimą pagal Vinco Krėvės kūrybą – „Šiaudinėj pasogėj“. Šio teatro režisierė Vita Vadoklytė, skynusi laurus respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose.
Po spektaklio gražiomis dainomis žavėjo Naivių kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Obelėlė“, Laičių kultūros centro vokalinis ansamblis su vadovu Robertu Rutkausku.
Po gražios kultūrinės dalies visi susirinkome į mėlynąją pobūvių salę, kad paragauti Skapiškio alučio, sūrio, pašokti ir padainuoti. Bendravome su ansamblių vadovais, režisiere Vita Vadoklyje, seniūnu ir šauniomis ansamblietėmis.

Su rašytoja Renata Šerelyte
Kovo 1 d. visi Vilniaus kupiškėnai skubėjo į Vilniaus karininkų ramovę susitikti su rašytoja, šimoniete Renata Šerelyte.
Susitikimą pradėjo mokytojų namų mišrus choras „Versmė“. Choro vadovas Gintaras Skapas, o seniūnė, mūsų klubo narė Regina Sabaliauskienė. Nepasakojant Renatos biografijos. Galima tik paminėti, kad ji yra prozininkė, poetė, dramaturgė, kritikė, dabar ir televizijos laidos vedėja. Jai buvo įteikta nemažai premijų: tai Šarūno Marčiulionio (1997), Žemaitės premija (2001), įteikta Vaičiulaičio premija. „Rašytojystė yra ne tik amatas, bet ir Dievo dovana“ – sakė Renata Šerelytė. Jos prozos temų laukas – daugiausia mažo miestelio buitis, bet kartu ir gimtų namų įprastinis jaukumas. „Šerelytės romanas – tipiškas postmodernizmo kūdikis“, – teigia Audinga Peluritytė.
Po oficialios dalies buvo daug norinčių pabendrauti su rašytoja.

Su rašytoju Valdemaru Kukulu
Lapkričio 11 d. pasikvietėme kupiškėną, poetą, literatūros kritiką, eseistą Valdemarą Kukulą. Valdemaras - penktasis A. Miškinio premijos laureatas. Jei visi aplinkiniai regionai turi daug stiprių poetų, tai iš Kupiškio yra kilęs tik Jonas Greičiūnas, Vytautas Rudokas ir aš. Džiaugiuosi šia premija, nes A. Miškinio vardas man svarbus. Tai – didžiulis poetas. Tokių poetų, kaip P. Širvys ir A. Miškinis, greitai nesulauksime. Jei išliks lietuvių kalba, jie gims po penkiasdešimties metų. O dabar poezija daroma profesionaliai, gražiai… Bet daroma“, – kalbėjo Valdemaras Kukulas. Jis taip pat ir 2009 metų tradicinio Druskininkų poezijos rudens festivalio laureatas. Jam buvo paskirta Jotvingių premija už poezijos rinktinę „Mūsų šitie dangūs““Ilgai negalėjau patikėti“, sakė poetas, nors premiją smagu gauti‘.
Valdemaras Kukulas pats skaitė savo eiles, jam padėjo mūsų klubo narys Romualdas Gudas. Poetas atsakinėjo į pateiktus klausimus. Kad ir pavėluotai, mes pasveikinome jįsu vasario 7 d. sukakusiu jubiliejumi. Bendravimą tęsėme prie vaišių stalo.

Su etnologu Libertu Klimka -
KALĖDŲ BELAUKIANT
Tokia intencija gruodžio 6, Šv. Mikalojaus dieną, Vilniaus kupiškėnai rinkosi į Mokytojų namų svetainę prisiminti senų advento tradicijų, pasidalinti įspūdžiais iš tolimos praeities – vaikystės. Gausiai susirinkę kraštiečiai plojimais sutiko renginio svečią etnologą prof. Libertą Klimką. Profesorius papasakojo apie Šv. Mikalojaus gyvenimą, jo nuopelnus krikščionybei. Kalbėdamas apie advento papročius Aukštaitijoje L. Klimka, beje kilęs iš Panemunėlio (Rokiškio raj.), vaizdingai papasakojo apie šio krašto žmonių darbus, laisvalaikį, prietarus, burtus, apie tai kas leidžiama ir ko, gink Dieve, negalima daryti Kalėdų belaukiant. Savo parinktais būdingais šiam laikui, tarmiškais sakinėliais prisidėjo kupiškėnų žodyno sudarytoja dr. Klementina Vosylytė.
O kai mūsų mielos kupiškietės pakvietė prie jų pačių paruoštų valgių stalo, visi aiktelėjo. Čia ir garuojančių bulvių puodas ir daugeliu būdų paruoštų silkučių lėkštės ir įvairių grybų, uogų, žuvies, pyragaičių, saldumynų – visko neišvardysi. Tai jau ne dvylika ir ne dvidešimt keturi patiekalai, bet žymiai daugiau – ot tau ir sunkmetis. O jau skanumėlis neišpasakytas. Tiesiog nesitikėjo, kad mūsų kraštietės tokios išradingos.

3.Ekskursijos
Kernavė, skulptorius H. Orakauskas, Dūkštų ąžuolyno takas
Giedrą ir šiltą gegužės 21 d. rytą grupė Vilniaus kupiškėnų puikiu autobusu išvyko į Kernavę. Pirmiausia aplankėme kupiškėnams gerai žinomą skulptorių Henriką Orakauską, gyvenusį Kupiškyje 18 metų. ir ten palikusį daugiau nei 20 skulptūrų Mielai mus sutiko ne tik Henrikas su žmona Loreta, bet ir jų draugiškas vilkšunis Brudas.
Henrikas nuosekliai aprodė visas skulptūras, filosofiškai apie jas pasakojo. Kieme pasitinka skulptūra „Šulinys“ su sėdinčiu ant jo ir pasitinkančiu piligrimu. Kėdė, plūgas, Atlantida- turintys kiekvienas savo prasmę.
Apžiūrėję išpuoselėtą kiemą, patraukėme į galerijos vidų. Nepaprastas įspūdis čia ir piešiniai, ir grafika, ir gausybė bronzinių ir marmurinių skulptūrų, skulptūrėlių. Nesinorėjo išeiti. Padarę bendrą nuotrauką prie Angelo ir prie šulinio, skubėjome susitikti su Kernavės gide, kuri papasakojo Kernavės istoriją, atsakė į klausimus. Užkopėme ant Mindaugo sosto piliakalnio, pasigrožėjome senosios Lietuvos sostinės apylinkių vaizdais.
Po to sesės Zitos dėka patekome į Kernavės klebono monsinjoro Česlovo Krivaičio iniciatyva įkurtą Bažnytinių relikvijų muziejų. Apžiūrėjome Mozės skulptūrą, paminklą Vytautui Didžiajam. Užsukome į Kernavės bažnyčią, susipažinome su bažnyčios istorija.
Iš Kernavės važiavom į Dūkštų ąžuolyno pažintinį taką, kur ir pietavome, pasivaikščiojome po ąžuolyną, nuskubėjome ir prie Airėnų akmens su ženklais, kurio paprašėme norų išsipildymo. Gerai nusiteikę, pilni gražių įspūdžių grįžome į Vilnių.

Biržai, Vabalninkas, Salamiestis
Birželio 7 d. išvykome į antrąją ekskursiją per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį ir pasiekėme Biržus. Aplankėme pilies muziejų, perėjome Astravo tiltą, bažnyčios šventoriuje apžiūrėjome Kupiškio parapijos klebono, dekano Vlado Kupsto kapą.
Iš Biržų pajudėjome į Vabalninką, kur mū sųjau laukė Vabalninko seniūnas šimonietis Stepas Gudas. Jis, kaip tikras šeimininkas, papasakojo Vabalninko seniūnijos istoriją, apie centre pastatytą nuostabią Ryto Belevičiaus skulptūrą „Svajonė“, aplankėme turtingą Vabalninko muziejų, įdomią kraštiečio monsinjoro Kazimiero Vasiliausko ekspoziciją, tautodailininkų-- medžio drožėjų Vidos ir Aldonos Jasulevičių sodyboje įrengta galerija skubėjome į Salamiestį, nes ten mūsų jau laukė susirinkę Salamiesčio bendruomenės atstovai, Alizavos seniūnas Antanas Alkauskas.
Pirmiausia koncertavo Salamiesčio pagrindinės mokyklos etnografinis ansamblis „Vijunytė“, vadovė Alma Pustovaitienė.
Salamiestyje buvo karališkas susitikimas pagal visas Kupiškio krOšto tradicijas. Susitikime kalbėjo seniūnas Alkauskas, bendruomenės pirmininkė Marytė Pranulienė, aišku, ir mes. Seniūnas gyrė Salamiesčio bendruomenę kaip labai aktyvią, daug nuveikusią, turinčią geras patalpas.
Salamiestiečių vaišingumas nustebino, net ir alučiu pavaišino ir visokiomis moterų paruoštomis gėrybėmis.
Valdovų rūmai
Nors atostogų metas, bet kaipgi nepasinaudosi nemokama ekskursija į Valdovų rūmus. Liepos 21 d. gausus kupiškėnų būrys su vaikais ir vaikaičiais išsirikiavo prie Valdovų rūmų prieigų. Būrį teko padalinti į dvi grupes. Pamatėme autentiškas senosios rezidencijos liekanas, Didįjį kiemą, atkurtus salių interjerus – portalus, krosnis, grindis, lubas, židinius. Susidomėjimas Valdovų rūmais buvo didelis, kiekvieną dieną apsilankydavo 800 žmonių.

4. Buvome pakviesti
Į panevėžiečių klubą „Nevėžis“
Balandžio 18 d. buvome pakviesti į panevėžiečių klubo „Nevėžis“ 10 metų jubiliejaus minėjimą. Jis vyko Verkių dvaro rūmų raudonojoje salėje. Pranešimą apie nueitą kelią pasakojo klubo prezidentas Bronius Kačkus. Dalyvavo klubo garbės narys Donatas Banionis. Vakarą vedė panevėžietis aktorius Gintaras Mikalauskas. Po oficialios dalies koncertavo „Kuolingos“ ansamblis, vaišių metu grojo smuikas, kitoje salėje grojo armonikierius, visi šoko. Padarėme bendrą nuotrauką. Panevėžiečiai moka gražiai ir kultūringai linksmintis.

Į aukštaičių gegužinę
Birželio 19 d. biržiečių klubo iniciatyva daug aukštaičių klubų buvo sukviesti kartu pabūti, pasilinksminti, pabendrauti į Vingio parke esančią kavinę „Lakštingala“. Ten, be mūsų, buvo panevėžiečiai, uteniškiai, biržiečiai, rokiškėnai, molėtiškiai ir kt. Koncertavo ne tik dainininkas Žvagulis, bet ir biržiečių folkliorinis ansamblis „Vijoklis“. Visi supratome, kad aukštaičiams reikia dažniau susitikti ir bendrauti.

Į Uteniškių klubą „Indraja“
Sausio 31 d. gausūs Vilniaus uteniškių, bei iš seniūnijų atvykusių senolių ir jaunimo būriai traukė į Vilniaus dailės akademijos salę paminėti kraštiečių klubo „Indraja“ 20-metį.
Šventę pradėjo smetoniškų jaunuolių o dabar jau gana garbaus amžiaus senolių kvintetas, puikiai atlikęs dainą „Kaip aras pašautas...“ Susirinkusius pasveikino ilgametis klubo prezidentas Arvydas Šaltenis. Išsamų pranešimą uteniškių tarme apie klubo nueitą kelią padarė Gražina Kadžytė. Susirinkusius džiugino uteniškės – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentės, profesionaliai atlikusios klasikinius muzikos kūrinius. Neišdildomą įspūdį paliko styginių kvartetas. Senas tradicijas turintis uteniškių choras padainavo įvairaus laikmečio lietuviškas dainas. Nepamiršo „Indrajos“ klubo vadovybė apdovanoti nusipelniusių kraštiečių jubiliejaus proga. Gausus sveikinančių Vilniaus uteniškių klubą būrys ( ir Vilniaus kupiškėnų klubo atstovai) palinkėjo jubilia tams sėkmės tolimesniame darbe, puoselėjant savo krašto kalbą, kultūrą ir papročius.

Į „Aukštaičių pasakos“ plokštelės pristatymą
Lapkričio pabaigoje etnografinės veiklos centras pakvietė į Dailės akademijoje vykusį „Aukštaičių pasakos“ su dainuojamaisiais intarpais plokštelės pristatymą.Renginį vedė Tomas Kleinys. Pasakas - uteniškių ir ignaliniečių tarme -sekė Irena Juškienė. Koncertavo Karoliniškių vidurinės mokyklos moksleiviai, jų vadovė mokytoja A. Šimotavičiūtė.

Liepos mėnesį visi gerai prisimename įspūdingo grožio Dainų šventę.

Spektaklyje „Amerika pirtyje“
saviveikKeleto klubo narių dėka iš Vitos Vadoklytės – Skapiškio teatro režisierės – gavome pakvietimus į rusų dramos teatre daugelio teatrų vaidintą spektaklį „Amerika pirtyje“. Šį spektaklį po nedidelį intarpą vaidino keletas linių teatrų, tarp jų ir Skapiškio.

Eisenoje į Vingio parką Dainų dienoje
Vilniaus kupiškėnų klubo nariai aktyviai dalyvavo Lietuvos tūkstantmečio Dainų šventėje. Grupėmis ar pavieniui Vilniaus kupiškėnus galima buvo sutikti Žemės Lietuvos supylime, kur atsivežtą žemę kupiškėnai pylė ant Katedros aikštėje sumontuoto žemėlapio, Sereikiškių parke folkloro šventėje, Kalnų parke, Šokių dienoje ir kitur.
Ir keletas, nors visiems buvo pranešta, prisijungė iškilmingoje eisenoje Dainų dieną į Vingio parką. Kupiškio rajono eisenoje dalyvavo, be abejo, meras, Jonas Jarutis, Skapiškio teatro dalyviai, Kupiškio moterų ansamblis, o už jų ėjome mes su ištikimu vėliavnešiu Ž .Simonaičiu, kuris nė sekundės nepaleido kupiškėnų vėliavos (visi noriai ją fotografavo). Mūsų giedamas kupiškėnų himnas žiūrovams pilnose gatvėse tikrai labai patiko. Žygiuojant eisenoje jausmas žymiai didesnis, negu pasyviai ją stebint. Tai reikia išbandyti, tiktada suprasite.

Dalyvavome TV laidoje „Duokim garo“
Klubo narės Reginos Tubelienės meniškas plakatas „Valio Kupkėmiui“ ir dešimties klubo narių palaikymas tikrai prisidėjo prie kupiškėnų pergalės šiame renginyje. Po renginio taip pat pabendravome su ansambliečiais, paragavome kupiškėnų sūrio, pyrago, pakvietėme atvykti į klubą.

Jono Balio 100 metų paminėjime-konferencijoje
Gegužės 27 d. Lietuvių kalbos ir tautosakos institute vyko Jono Balio, (gimęs Krasnavoje, Kupiškio valsčiuje) vieno žymiausių Lietuvos tautosakininkų, etnologų 100 metų gimimo minėjimas-konferencija. Joje kalbėjo Rūta Žarskienė, Klementina Vosylytė, Libertas Klimka, Gražina Kadžytė, Elena Bradūnaitė.
- Svarbiausias mano užsibrėžtas tikslas buvo surinkti ir paskelbti surinktą pačią „tautosakinę medžiagą“, be to pasistengti, kad tie leidiniai pakliūtų į kuo didesnį bibliotekų ir tyrimo įstaigų , kas nors galės pastudijuoti tą medžiagą nors ir po 100 metų, – rašė Jonas Balys.
Tautosakos skyriaus archyvo salėje apžiūrėjome jubiliejinių rankraščių bei spaudinių parodą.
Kad ir buvo šalta, vėjuota, bet tai netrukdė koncertuoti gražiam instituto kiemelyje folkloro ansambliui „Dijūta“ ir „Kupkėmiui“, atlikusiam „Kupiškėnų vesėlios anoj pusaj“. Mūsų klubo narių susirinko nemažai.

5. JUBILIEJAI
Žybarto Simonaičio ir Gedimino Kaluinos jubiliejai
Į Gedimino ir Žybarto jubiliejinę šventę prigužėjo pilna mokytojų namų svetainė. Čia buvo Vilniaus ir Kauno kupiškėnai, svečiai, kolegos, bendražygiai. Renginio pradžioje renginio smuikavo Kaluinų anūkė Aistė. Visi žiūrėjome Gedimino prisiminimus nuotraukose. Jubiliatus sveikino klubo vadovybė, skaitė garbės adresus, teikė atminimo dovanas, vilniškes verbas, rišo jubiliejines juostas. Jubiliatus sveikino Kauno kupiškėnai, profesorė Voverienė, kolegos. O kai kartu su choristais užtraukėme „Ilgiausių metų“, net salės langai drebėjo.Labai trumpai priminsiu jų biografijas, jei kas gerai nepažįstate.
Apie Žybartą viską pasako Algimanto Zolubo komentaras internete. Jis rašo: „Žybartai, Tau Dievulis davė ir drėbtelėjo: esi talentingas architektas, kraštotyrininkas, etnokultūros puoselėtojas, pilietiškumo ir patriotiškumo grynuolis, aktorius, dainininkas, gaspadorius, Žybartu vadintas“.
Gediminas nenuilstantis Kupiškio rajono pradžios mokyklų atminimo įamžinimo iniciatorius ir puoselėtojas, negailintis tam reikalui nei laiko nei lėšų. O kiek jo rankų ir širdies įdėta į Lebedžių, Alizavos mokyklų atminimo įamžinimą, šviesiam knygnešiui Gabriūnui, įžymiesiems Babickams atminti. Savo iniciatyva ir lėšomis baigė statyti Kupiškyje paminklą VII a. pradžioje įkurtai pirmajai parapinei mokyklai, kurioje greta kitų mokėsi ir žymusis kupiškėnas Laurynas Stuoka - Gucevičius. Jo iniciatyvataip pat pastatyti iškilūs atminimo ženklai, enkavedistų sudegintų gimtojo kaimo Rasiulių ir Kaluinų sodybų bei žuvusių žmonių atminimui.

Aldonos Adomonienės jubiliejus
Sveikinome klubo narę Aldoną Adomonienę- Jonušytę, kuosėnietę. Aldona ilgametė kupiškėnų klubo narė, retai kada praleidžia klubo narių suvėjimus.

Kitų jubiliejiniai metai
2009 metais gražūs jubiliejai sukako ir žinomiems kupiškėnams, kaip psichiatrui, ministro pirmininko patarėjui Raimundui Aleknai, poetui ir literatūros kritikui Valdemarui Kukului ir istorikui Vytautui Merkiui. Buvo dar ir daugiau buvo klubo narių jubiliatų, bet kadangi jie panoro būti viešai nepasveikinti, tai mes ir pildėm jų norus.

6. PAVELDAS
Paminklas pirmajai parapinei Kupiškio mokyklai
2009 m. rugsėjo 25 d. Kupiškyje prie bažnyčios buvo iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo XVII a. buvusiai pirmajai parapinei mokyklai atminti. Paminklo statybą iniciavo ir finansavo Gediminas Kaluina, projekto autorius – Žybartas Simonaitis. Statybos ir aplinkos tvarkymo darbuose jiems talkino Rimantas Skaistis. Iškilmėse kalbėjo dr. Gediminas Kaluina, L. Stuokos Gucevičiaus gimnazijos direktorius Virgilijus Žilinskas, architektas Žybartas Simonaitis. Paminklinį akmenį pašventino Kupiškio parapijos vikaras kunigas Nerijus Papirtis. Paminkliniu akmeniu ir aplinka rūpintis prižadėjo gimnazija. Iškilmėse dalyvavo L. Stuokos Gucevičiaus gimnazijos I–ųjų klasių gimnazistai ir jų mokytojos, kupiškėnų klubo atstovai Filomena Marčiulionienė, Regina Tubelienė, Rimantas Skaistis, Alfonsas Čeika, Kupiškio žiniasklaidos atstovai. Apie tai buvo kalbėta ir klube susipažinimo vakare.

7. APLANKĖME
Svečiavomės Kupiškio pensionate
Grupė Vilniaus kupiškėnų klubo valdybos narių aplankėme Kupiškio pensionatą, pasveikinome jo gyventojus su Šv. Kalėdomis ir palinkėjome laimingų Naujųjų metų. Mus labai šiltai priėmė pensionato direktorius Dainius Bardauskas. Pasakodamas apie savo valdas direktorius pabrėžė, kad tai valstybinė socialinės paskirties įstaiga, skirta gyventi suaugusiems žmonėms, kurie dėl proto ir psichinės negalios negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis ir kuriems būtina nuolatinė priežiūra.
Pensionatas įkurtas Šnipeliškio kaime 1947 m., buvusioje ūkininko Kazio Malinausko sodyboje. Iki šių dienų išlikusi ir gyventojų pamėgta 1916 m. statyta klėtis.
Pamatėme, kad pensionato gyventojams sudarytos labai geros sąlygos. Čia kiekvienas gali rasti mėgstamą darbą ar laisvalaikio praleidimo formą. Mėgstantys medžio darbus ar drožinius renkasi stalių dirbtuvėje, mezgėjos ar siuvėjos turi savo patalpas. Norinčioms šeimininkauti yra atskira virtuvė. Pakanka mėgėjų pažaisti stalo tenisą, biliardą, dalyvauti šaškių ar kitų stalo žaidimų varžybose. Į stacionarinę kirpyklą iš Kupiškio atvažiuoja kirpėjas, į koplyčią kunigas (pagal sudarytą grafiką). Erdvioje salėje radom susirinkusius gyventojus pasveikinome su artėjančiomis Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais. Palinkėję sveikatos išdalinome dovanėles – mūsų klubo narių suneštas knygas, įvairius stalo žaidimus, pavaišinome saldumynais. Meninę dalį – sceninę kompoziciją „Stotelė“ atliko Šepetos Almos Adamkienės vardo pagrindinės mokyklos saviveiklininkai (vad. mokytoja Jūra Sigutė Jusėnienė). Palinkėję sėkmės sunkiame, bet labai reikalingame darbe, padėkoję svetingiems šeimininkams pakvietėme apsilankyti mūsų klube.

8. KUPIŠKĖNŲ KLUBO NUSIPELNĘ ŽMONĖS.
Petras Stankevičius
Neseniai 82-uosius atšventęs sporto pedagogas, Petras Stankevičius, kadaise su pagyrimu baigęs Kauno kūno kultūros institutą, visą savo gyvenimą pašventė krepšiniui. Pirmoji jo sėkmingai įgyvendinta idėja buvo – kurti provincijoje stiprias krepšinio komandas. Todėl mūsų klubas pateikė Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komitetui Petro Stankevičiaus kandidatūrą apdovanojimui už ilgametę nepriekaištingą ir rezultatyvią krepšinio trenerio veiklą, uolų krepšinio tradicijų puoselėjimą Lietuvoje, ypač kaimo moksleivijos, tarpe žmonių su negalia, už toleranciją etninėms mažumoms sporte. Kovo 19 d. Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete prezidentas Artūras Poviliūnas ir Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas Arvydas Juozaitis įteikė Petrui Stankevičiui garbingą apdovanojimą.

Kiti
Negalima nepaminėti ir kitų daug dirbančių klubo narių: pirmiausia tai Vidmantas Jankauskas, rašantis gal 24 val. per parą, Klementina Vosylytė – kupiškėnų žodyno sudarytoja, Petras Pečiūra, kurio iniciatyva buvo pradėta leisti „Keliai veda Kupiškin“ knyga, daug rašantys Linas Vidugiris, Jonė Žebrytė, Algimantas Zoluba, redaguojantis žurnalą „Varpas“, paveldo ir pilietinės veiklos srityje didžiausi aktyvistai ir patriotai, - Gediminas Kaluina, Žybartas Simonaitis, Rimantas Skaistis, daug rašantis rašytojas Jurgis Usinavičius, inerneto svetainę tvarkantys Albinas Čiurlys ir Vidmantas Tubelis ir galima būtų paminėti dar daug aktyvių žmonių.

9. INTERNETAS
Vilniaus kupiškėnų interneto svetainė nenuilstamo steigėjo ir „spaustuvininko“ Albino Čiurlio dėka veikia nuo 2007 m. liepos 2 d. Jam labai aktyviai talkininkauja Vidmantas Tubelis. Per tą laiką ją aplankė daugiau nei 25 000 Lietuvos ir dar dvidešimties pasaulio šalių žmonių, daugiausia iš JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Olandijos, Kanados. Apie pusę lankytojų sudaro pastovūs lankytojai.

10. DĖKOJAME
1. Kupiškio rajono savivaldybei
2. Parėmusiems 2 procentų pajamų mokesčiu.
3. Visiems, kurie aktyviai remia, padeda organizuoti renginius.
4. Mokyojų namams už sueikas paalpas.

11. NETEKTYS
Netekome Genutės Vaitiekūnienės
Toks jau gyvenimas sutvarkytas iš dviejų dalių: atėjimo ir išėjimo. 2009 m. liepos 5 d. iš mūsų išėjo Genovaitė Siurbikaitė Vaitiekūnienė. Genutė labai mylėjo gyvenimą ir buvo visų mylima. Šalia Genutės buvo gera ir linksma. Genutė liks mūsų atmintyje kaip šviesus spindulys.

UŽ TRIS ILGUS METUS


Atsiskaičius ir aptarus 2009 metų klubo veiklą, reikėtų labai trumpai prisiminti 2007 ir 2008 metus. Tai buvo pirmieji mūsų valdybos darbo metai. Aišku dar buvom „žali“, neturėjom tiek patirties. Kažkaip įstrigo „Kupiškėnų enciklopedijos“ pristatymas, nežinojom nei nuo ko pradėti ir nelabai kas patarė. Bet per trejetą metų įgijom patirties,nors tobulėjimui ribų nėra.
Priminsiu nors keletą momentų, ar renginių, įvykusių 2007 metais: buvo pristatytas „Kupiškėnų enciklopedijos“ I tomas, po ilgų ginčų ir derybų išleidom lankstinuką, kavinėse atšventėm dviejų žinomų ir vertų klubo narių jubiliejus, tai Petro Pečiūros ir Vito Kriščiūno, lankėmės Belmonte ir Pučkorių atodangos vietoje, Šlapelių muziejuje, buvom pasikvietę brolį dominikoną Pijų.
2008 metais pakeitėm ir suvėjimų vietą, iš labai ankšto kambarėlio Jakšto gatvėje įsiprašėme į jaukius Mokytojų namus, kur visiems labai patogu ir miela susirinkti.
O veiklos buvo jau žymiai daugiau: tai knygos „Keliai veda Kupiškin“ III tomo pristatymas, „Kupiškėnų žodyno“, plokštelės „Puponių kaimo dainos“, almanacho Kupiškis pristatymas. Buvo ir ekskursijų: į Europos parką, Signatarų namus, Verkių dvaro sodybos parką ir kelionė per Svėdasus, Kamajus į Rokiškį, Skapiškį, kur susitikom su Skapiškio bendruomenės nariais. Buvom nuvykę susitikti su Kupiškio savivaldybės valdžia, seniūnijų seniūnais, kad aptartiume tolimesnį mūsų bendradarbiavimą, ryšių palaikymą. Buvom pasikvietę psichiatrą Raimundą Alekną, paminėjom Kazio Šimonio 120 metų sukaktį, lankėmės pas kupiškėną kunigą Eitvydą Merkį, prieš Kalėdas aplankėme Prienuose gyvenančius kupiškėnus Rimtautą Kašponį ir Algį Pėžą.
Stuburų kaime buvo atidengtas memorialinis akmuo-paminklas Povilui Skaisčiui, jo ištremtos ir sušaudytos šeimos atminimui. Paminklą savo lėšomis pastatė Rimantas Skaistis su broliu. Pastatytas paminklnis akmuo Vėžionių pradžios mokyklai atminti. Taip pat per šiuos trejus metus buvo parašyta apie 15 raštų Vyriausybei, Seimui, ministerijoms, Radijo ir televizijos komitetui ir kt. institucijoms, norint atkreipti dėmesį į jų darbo trūkumus ar įstatymų nesilaikymą. Už tai reikia dėkoti Žybartui Simonaičiui.
Keletą žodžių noriu pasakyti apie trejų metų mūsų valdybos darbą. Mes rinkdavomės kartą per mėn (apie 10 posėdžių), prieš kiekvieną renginį. Smulkiai aptardavome, pasiskirstydavome darbus. Man atrodo, kad mes daugeliu klausimų sutardavome. Aišku, jei vertinti kiekvieno nario įnašą į klubo veiklą, be abejo, jie nevienodi. Nenorėdama įžeisti kitų, norėčiau pasakyti, kad darbščiausi buvo Vytautas Pivoriūnas ir Regina Tubelienė, todėl aš juos ir siūlau išrinkt į naują valdybą.
Visi, aišku, stengėmės, kad visiems būtų įdomu ir norėtųsi susirinkti į suvėjimus kiekvieną mėnesį. Patys pastebėjote, kad svetainės salė vis pilnėja.
O ar jums iš tikrųjų buvo gera, įdomu, nenuobodu, turite labai gerą progą išsakyti savo pastebėjimus, kas buvo negerai, ką reikėtų keisti, tobulinti. Mes paruošėme anketą Jūsų pageidavimams ir pastaboms, bet žodiniai pasisakymai turbūtbūtų įdomiau.
Baigdama pirmiausia noriu padėkoti visiems visiems , valdybai, prisidėjusiems prie renginių organizavimo, vaišių stalų paruošimų ir po to sutvarkymų, palinkėti naujai valdybai, prezidentei ar prezidentui dar labiau tobulinti mūsų nueitą kelią, ieškoti naujų idėjų, suburti klube dainorėlių ansamblį, kad ir toliau išliktų toks gražus ir gausus kupiškėnų būrys šitoj mieloj svetainėj.
Aš asmeniškai pageidauju nesiūlyti mano pavardės į naują valdybą ar aktyvą, nes tikrai esu tvirtai apsisprendusi, kad pirmiau man reikia susitvarkyti savo sveikatą, kad širdies ritmas tikrai būtų normaliai ritmiškas visą laiką, mums tada visiems bus geriau.
Labai ačiū už kantrybę, atsiprašau, jei ką dariau ne taip. Buvo labai malonu su jumis dirbti, nors ir nelengva. Kada tik reikės, su malonumu patarsiu ir padėsiu
.