2009-05-24

Pas skulptorių H. Orakauską Kernavėje

Giedrą ir šiltą gegužės 21 d. rytą grupė Vilniaus kupiškėnų puikiu autobusu vyksta į Kernavę.
Pirmiausia aplankome kupiškėnams gerai žinomą skulptorių Henriką Orakauską, gyvenusį Kupiškyje 18 metų ir ten palikęs daugiau nei 20 skulptūrų. Mielai mus pasitinka ne tik Henrikas ir jo žmona Loreta, bet ir labai protingas ir visiems draugiškas vilkšunis Brudas.
Henrikas nuosekliai veda nuo skulptūros prie kitos skulptūros, įdomiai, filosofiškai papasakodamas kiekvienos kilmę, ką jis norėjo pasakyti ją sukurdamas. Kieme pasitinka skulptūra „Šulinys“ su sėdinčiu ant jo ir visus pasitinkančiu piligrimu.





Už jo stovi kėdė, ant kurios gali atsisėsti tik tie, kurie moka megzti kojines, plūgas su užrištu mazgu, bylojantis, kad vaikams jau jo neprireiks, nes tėvų žemė bus parduota. Kitam kieme stovi dar neužbaigta skulptūra – patranka su užrašu ‚Atlantida“.
Patranka turės įvairią paskirtį. Kiemas sutvarkytas, išpuoselėtas, pilna augalų įvairių, gėlių.

Apžiūrėję kiemą, Henriko vedami patraukiame į galerijos vidų.

Nepaprastas įspūdis. Čia ir piešiniai, grafika ir gausybė bronzinių ir marmurinių skulptūrų, skulptūrėlių. Skulptorius pats mielai pasakoja apie savo darbus ir ragina į kasdienius reiškinius pažvelgti nauju žvilgsniu. Autorius savo darbuose stengiasi parodyti ir šiek tiek erotikos, jo nuomone, suteikiančios darbams tam tikro „šarmo“. Linijų grakštumas, bronzinis spindesys, minčių ir filosofijos perteikimas ir įprasminimas darbuose prikausto dėmesį, nesinori išeiti.
Greitai prabėgo 2 val.nuoširdaus bendravimo su Henriku, padarom prisiminimui kolektyvinę nuotrauką prie „Angelo“ ir prie "Šulinio“atsisveikinę su svetingais galerijos šeimininkais, važiuojam susitikti su Kernavės gide Valda.

Ji apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsiveria gražiausias vaizdas Lietuvoje su vingiuojančia Nėrim ir keturiais piliakalniais, papasakoja Kernavės istoriją, atsako į klausimus ir atsisveikiname.
Pasivaikščioje po Kernavę, užkopiame ant Mindaugo sosto piliakalnio, pasigrožėti įspūdingais senosios Lietuvos Sostinės apylinkių vaizdais.








Šiek tiek palaukę sesės Zitos, patenkame į monsinjoro, Kernavės klebono Česlovo Krivaičio iniciatyva parapijos administraciniame pastate įkurtą Bažnytinių reliktų muziejų. Nuo stogo terasos pasigrožime Č.Krivaičio rūpesčiu ir lėšomis Kernavėje pastatytais kryžiumi „Jūs -mano rankos“ ir skulptūromis „Mozė“, „Vytautas Didysis“, kiemo statiniais. Užsukame į Kernavės bažnyčią. Čia sukurtas unikalus meno kūrinys – iš vietos akmenukų bažnyčios šventoriaus sienoje sudėliotos mozaikinės Kristaus kelio stotys (autorė J.Grišiūtė). Susipažįstame su bažnyčios istorija.

Važiuojam į Dūkštų ąžuolyno pažintinį taką, kur pietaujame ir ilsimės. Pažintinio tako ilgis 2,3 km, bet mes viso neapeiname. Susipažįstame su didžiausiu natūraliu ąžuolynu, prieiname prie vieno iš paslaptingausių pažintinio tako objektų Airėnų akmens su ženklais, kurio paprašome norų išsipildymo.
Vykstame link Vilniaus. Sustojame dar Sudervėje, aplankome garsiojo mūsų kraštiečio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotą Švč. Trejybės klasicistinio stiliaus rotondos tipo bažnyčią (1822 m.).
Gerai nusiteikę, pilni gražių įspūdžių grįžtame į Vilnių.

1 komentaras: