Gedimino Jokūbonio atsiminimų knyga

Šiltą ir saulėtą gegužės 10-sios sekmadienį į Vilniaus Mokytojų namų mažąją salę sugužėjo gausus Vilniaus kupiškėnų ir jų svečių būrys. Žinojo visi, kad verta rinktis paklausyti atsiliepimų apie garbaus kupiškėno profesoriaus Gedimino Jokūbonio ką tik išleistą atsiminimų knygą „Kai žaidė angelai“
Iš kur atsirado šis pavadinimas? Autorius rašo...“Ant aukšto šlaito bolavo vienuolynas ir bažnyčia. Nustebino jos vidus – ji buvo visai kitokia nei Kupiškio, kur daug tuščios erdvės... O čia, Palėvenėje, gausu žaismingų, nematytų barokinių figūrų, formų ir skulptūrų. Karalius Dovydas iškilmingai skambina arfa, visi karnizai nusėti angeliukų. Zakristijonas, užvedęs už didžiojo altoriaus, parodė aukštai skliaute ovalinį langą. Jį supo linksma skulptūrinė kompozicija – angeliukai, vienas kitą aplenkdami, tarsi stengėsi per langą išskristi laukan. Jie žaidė, tarsi eitų slėpynių, kaip ir mes, vaikai! Ši skulptoriaus išmonė taip netikėtai ir nuostabiai priartino prie žemės aukštąjį dangų – padarė tokį jaukų ir paprastą.
Žiūrėjau neatsistebėdamas. Savo vaikiška galvele negalėjau suvokti tos mįslės, kuri įsmigo man ir lydėjo visą gyvenimą – kas verčia nerimti ir veržtis siekiant to, kas amžinai lieka nežinoma ir nepasiekiama.“
Apie knygos atsiradimą kalbėjo jos iniciatorius ir konsultantas Vidmantas Jankauskas, o apie maketavimą ir paruošimą spaudai, paties autoriaus knygos maketo nuostatas – išsamiai ir įdomiai pasakojo profesoriaus duktė Eglė Jokūbonytė. Profesoriaus kūryboje neužteko vien kruopštaus darbo, puikių profesinių įgūdžių ir geležinės valios, kad pasiekti tokį aukštą meninį lygį. Tai pasiekta didžiuliu skulptoriaus talentu, jo asmenybės dvasingumu. Visi jo kūriniai reikalavo kruopštaus įvairiapusiško pasiruošimo, gilių objekto studijų.
Skulptoriaus giminaitis ir geras draugas doc. Algirdas Šukys pastebėjo, kad kurdamas Leniną autorius perskaitė net kelias jo knygas, kad suprastų jo mąstyseną, pažintų kontroversišką jo vidinį pasaulį. Vaikystėje ir jaunystėje Gediminas neišsiskyrė iš savo bendraamžių – buvo draugiškas švelnus, mėgo žvejoti Lėvens upėje.Vėliau išryškėjo potraukis į meną. Ne iš karto surado savo gyvenimo kelią G. Jokūbonis. Baigęs gimnaziją jis mokėsi kunigų seminarijoje, bet supratęs, kad žmonių sielas geriau ganys savo meno kūriniais. Neapsiriko.
Svečias, Vilniaus panevėžiečių klubo prezidentas Bronius Kačkus net bandė „ pasisavinti“ G.Jokūbonį, mat pastarasis gimnaziją baigė Panevėžyje. Apie profesorių, kurį gerai pažinojo, kalbėjo kaip apie aukštos kultūros eruditą, nuostabų, draugišką žmogų, neapsakomai mylintį savo darbą.
Kalbėdamas apie knygą dr.Teofilis Čiurlys pažymėjo,su kokia meile autorius kalba apie žmones, jų tarpusavio santykius, parodo, kad kūryba neturi atitrūkti nuo gyvenimo eiti kartu su juo, papildyti jį.
Eugenija Didžiariekienė pastebėjo, kad autorius yra ne tik aukščiausio lygio skulptorius, bet ir žodžio menininkas, skaitant jo knygą negali atsitraukti.

Nuotraukose:

- Eglė Jokūbonytė pasakoja apie tėtį ir jo kūrybą. ( nuotrauka viršuje,dešinėje)
- Apie skulptoriaus jaunystę pasakoja A. Šukys
- Eglė turi ką pakalbėti su Vytaute (viršuje, viduryje)
- Vilniaus kupiškėnų ir panevėžiečių klubų prezidentai Filomena ir Bronius sprendžia kam priklauso didesnė „Profesoriaus dalis“.Arbitrė – Marija (viršuje, kairėje)
- Kiekvienas turi savo nuomonę... (Regina Kačkuvienė ir mūsų Žybartas)
- Pečiūros nuomonė ypatinga
- Vytautė džiaugėsi sėkmingu knygos aptarimu. (apatinė nuotrauka)

Foto ir reportažas Vytauto P.