2008-08-31

Mirė Vilius Užtupas


Eidamas 80-uosius metus Vilniuje mirė žurnalistas, leidėjas, humanitarinių mokslų daktaras, buvęs Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros docentas Vilius Užtupas.

Vilius UŽTUPAS – kupiškėnas, gimė ir augo prie aukštaičių apdainuoto Lėvens, Miliūnų kaime. Iš vaikystės daug negandų patyrė. Anksti mirus mamai, tėtis Povilas Užtupas, Viliaus žodžiais tariant, nedidelis ūkininkėlis, liko su trimis mažais vaikais. O čia per karą dar sodyba sudegė...

Buvau žingeidus kaimo berniokėlis, prisimena Vilius. Teko ir mokslus kuriam laikui nutraukti. Bet namuose visada pilna buvo knygų.

Taigi kelias į apsisprendimą buvo aiškus – žurnalistika. Studijavo ir kartu dirbo radijo korespondentu. 1963 m. neakivaizdžiai baigė Vilniaus universitetą ir netrukus pradėjo dirbti "Šviesos" leidykloje – iš pradžių redaktoriumi, vėliau direktoriaus pavaduotoju. Ir taip beveik du dešimtmečius. Ir beveik du dešimtmečius (nuo 1964 m.) dėstė Vilniaus universitete, iš pradžių vakariniame Kauno fakultete, o nuo 1979 – Žurnalistikos katedroje,

Nuo 1964 metų Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete dėstė leidybos organizavimą ir poligrafijos pagrindus. 1979–1992 metais dirbo Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje. 1979-aisiais apgynė disertaciją apie senųjų Lietuvos spaustuvių raidą. Tobulinosi Krokuvos Jogailos universitete.

Ypač įsirėžia Viliaus Užtupo – kultūros skleidėjo aktyvi pozicija Sąjūdžio metais. Inicijuodamas XX a. tarpukario uždraustos publicistikos leidybą, prisidėjo prie žurnalistikos istorijos dalyko naujos programos kūrimo. Spaudos žurnalistikos katedroje gyveno Atgimimo nuotaikomis, kur iki pat struktūrinės reformos griaudėjo linksmas, dainingas docento balsas. V. Užtupas išleido 2 tomų teorijos straipsnių rinkinį „Žurnalisto žinynas”.

1989 metais kartu su kitais įkūrė „Sietyno“ leidyklą, išleido B. Brazdžionio eilėraščių knygą „Poezijos pilnatis“, V. Biržiškos „Aleksandryną“. 1992-aisiais įkūrė savo leidyklą, išleido (1992 ir 1996) dvi „Žurnalisto žinyno“ knygas, kitų vertingų leidinių. Pirmasis Lietuvoje pradėjo leisti miniatiūrines knygutes. Tarp keliolikos išleistų – jo paties parašytos Lietuvos lakūnų biografijos (formatas 34x25 mm), pats mažiausias leidinys „Lietuviškai knygai 450 metų“ (16x11 mm), įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.

Periodikoje V. Užtupas paskelbė apie 150 straipsnių, išleido knygų apie leidybą ir poligrafiją, tarp jų – „Kaip gimsta knyga“ (1976), „Nuo autoriaus iki skaitytojo“ (1980), „Kaip įrišti knygą“ (1983), „Saliamono Banaičio spaustuvė“ (1996), „Lietuvos spaustuvės“ (1997).

Kol buvo greitesnis užsukdavo į Vilniaus kupiškėnų klubą, įdomiai pasakodavo apie knygų leidybą. Buvo tvirtas vyras, dalyvaudavo to laikmečio stipruolių konkursuose.

Regina, regatoto@yahoo.co.uk, 2008 08 31
Tebūna šviesi Dėstytojo kelionė į Anapusybę, koks jis buvo šviesus žemiškosios tarnystės kely. Puikus dėstytojas, šaunus žmogus, o kai užvesdavo dainą- galėjo lempos gęsti, jeigu jų dar būtų buvę...Kai išgirdau liūdną žinią, taip skaudu liko, jog prieš kelerius metus užkalbinau Dėstytoją, važiavusį į namus, autobuse. Jis taip apsidžiaugė, ir taip atkakliai kvietė užeiti į svečius savo parapijonę (esu kupiškietė), bet...kaip visada, stigo laiko. Užuojauta artimiesiems.

Kupiškėnai, delfi@lt, 2008 08 29
Geras buvo žmogus. kol galėdavo, gana dažnai atvažiuodavo į tėviškę. Labai išprusęs, turėjo sukaupęs įdomią biblioteką. jo hoby - labai mažos suvenyrinės knygutės. Užuojauta artimiesiems.

Pagal Delfi, Kauno diena

2008-08-22

Gyvakarų kaimo Petro ir Barboros Matekonių giminės susitikimas



1897m. vasario 16 dieną Kupiškio bažnyčioje susituokė Petras Matekonis, 31 m. valstietis iš Gyvakarų, ir Barbora Vaitiekūnaitė, 22 m., valstiečio Pranciškaus ir bajoraitės Grasildos Jackevičiūtės Vaitiekūnų dukra iš Aukštupėnų. Pragyvenęs kartu 25 metus su Barbora ir susilaukęs šešių sūnų miršta Petras. Likusiai vienai našlei teko išleisti į gyvenimą savo sūnus. Keturi iš jų: Petras, Napalys, Jonas ir jaunylis Liudvikas pasekė tėvų pėdomis – ūkininkavo Kupiškio apylinkėse. Kitus du paviliojo miestai. Povilas mokėsi, dirbo Kaune, paskui Vilniuje. Antanas dirbo tarnautoju Kaune, vėliau įsikūrė Palangoje. Gyvenimo vėjų taršomi motina, sūnūs–ąžuolai ir marčios, vieni anksčiau, kiti vėliau baigė žemiškus vargus ir iškeliavo į Anapilį. Po daugiau negu 111 metų nuo Petro ir Barboros vestuvių, per Žolinę, jau antrą kartą, susirinko didžioji dalis Petro ir Barboros anūkų su savo vaikais ir vaikaičiais, žentais ir marčiomis. Suplaukė, suvažiavo iš įvairių Kupiškio rajono, Lietuvos ir užsienio valstybių kampelių į Antašavos miestelį ūkininkai ir teisininkai, darbininkai, inžinieriai, vadybininkai ir tarnautojai, gydytojai, menininkai ir policijos darbuotojai, moksleiviai, studentai, dėstytojai, mokslų daktarai ir ikimokyklinio amžiaus piliečiai. Išklausę Antašavos kunigo klebono Kazimiero Kęstučio Gurklio mišias už Matekonių šeimos gyvuosius ir mirusiuosius, visi susirinko prie ūkininkų Danutės ir Petro Žekonių bei Danutės Valienės suruošto turtingo vaišių stalo. Iki sutemų netilo kalbos, muzika, juokas ir jauniausiųjų Matekonių atžalų krykštavimai.
Nuotraukose:
1) Ir suplaukė, suvažiavo...(viršuje kairėje). 2)Petro ir Barboros anūkai (viršuje dešinėje). 3)Antašavos bažnyčioje (dešinėje). 4)Prie vaišių stalo Antano Matekonio iš Palangos vaikaičiai Sauseriai. 5)Ūkininkui Petrui Žekoniui (dešinėje) įdomus žmonos seserų technologės Genutės Tumėnienės (kairėje), aktorės Janinos Matekonytės ir jos vyro kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio pokalbis (nuotrauka dešinėje apačioje). 6) Daubarų šeima nagrinėja Matekonių genealoginį medį. 7) Susitiko seserys (iš kairės) Genutė Tumėnienė, Danutė Žekonienė ir jų pusseserė Gražina Kaušakienė. 8) Arvydas Vala su drauge Kristina (dešineje)atvyko iš Norvegijos. 9) Prie turtingo vaišių stalo...





2008-08-21

2008-08-14

KAS ATSPĖS, TAM ...





Kas atspės kieno šis kotedžas, tam nemokama mūsų dienoraščio prenumerata.


O šie išpuoselėti darželiai priklauso mūsų ....