STUBURŲ SKAISČIAI

Prasmingo pėdsako tąsa

Kupiškio krašto laukų akmuo, Stuburų kaime Povilo Skaisčio sūnų rūpesčiu įgavęs paminklo pavidalą, granite iškaltais žodžiais byloja: „Šioje Stuburų kaimo vietoje buvo pavyzdingo ūkininko, šaulio, 1941 m. sukilimo prieš sovietų okupaciją Antašavos būrio vado, politinio kalinio Povilo Skaisčio ir skaudaus likimo žmonų Emilijų sodyba, nugriauta okupantų 1969 m. Tėvo 100 metų sukakčiai – sūnūs Rimantas ir Vitalis 2008 m.“
Ne visų pėdsakai su žemiškojo gyvenimo baigtimi išnyksta. Priklausomai nuo žmonių gyvensenos, nuo jų valios bei pastangų perduoti palikuonims amžinąsias vertybes, pėdsakas tęsiasi į ateitį. Mokslo žmonės tvirtina, kad minimas gyvenimo būdas pereina į genus, išlieka būsimose kartose. Taigi, tikėdami, kad mūsų žemiškasis gyvenimas nesibaigia mirtimi, turime daugybę pavyzdžių, kad su mirtimi nesibaigia ir dorybėmis ženklintas žemiškasis gyvenimas; jis tęsiamas per palikuonis.
Kaimyniniame Anykščių rajone gimęs, patriotiškiausiu lietuviu išeivijoje laikomas rašytojas Vytautas Alantas (Jakševičius) rašė:
Jei aš po savo kojom nebejausčiau
Senolių kūlgrindų senų, -
Manęs nebūtų!
Jei aš nebegirdėčiau žvangančių kardų
Prie Žalgirio pušyno pakraščių, -
Manęs nebūtų!
Jei nebejausčiau šilimos Amžinosios Ugnies
Nuo senovės šventųjų aukurų, -
Manęs nebūtų!
Jei Baltijos dugne nebematyčiau rūmų gintarinių
Ir nebeišplauktų Jūratė šaukiama, -
Manęs nebūtų!
Jei nematyčiau pakelėse
Nuliūdusio, erškėčiais vainikuoto Dievo, -
Manęs nebūtų!
Jau Amžinybėje Alantas, tačiau per cituotus žodžius jo žemiškasis pėdsakas sparnuotu žodžiu nuskambėjo atidengiant paminklą. Jau Amžinybėje Povilas ir jo žmonos, o saulėtą liepos 19 dieną jų žemiškąjį pėdsaką paženklino paminklas, iš kalbėtojų lūpų nuskambėjo ne tik jų vardai, bet ir geri darbai.
Į paminklo atidengimą atvyko svečiai iš Antašavos, Vilniaus, Alytaus, Panevėžio ir net iš Sankt Peterburgo. Per šimtą renginio dalyvių dalyvavo šv. Mišiose, aplankė Skaisčių kapus Antašavoje, išgirdo kalbėtojų tartus prasmingus žodžius, ilgai ir šiltai bendravo tarpusavy. Greta įspūdingo paminklinio akmens gausi Skaisčių, Medžių ir Likų giminė išvydo ne tik medžiaginį atminties įamžinimą, bet ir iš kalbėtojų išgirdo apie garbingos Skaisčių šeimos gyvenseną, patirtas negandas, palikuonių ėjimą „takais dorybės“, prasmingą visuomeninę veiklą.
Dauguma susirinkusiųjų gerai pažįsta Rimantą Skaistį. Savyje įkūnijęs nepaprastą taurumą, norą ir gebėjimą bendrauti, pagelbėti negandai ištikus, Tėvynės meilę, - nuostabus šis žmogus. Be šių savybių, jo, kaip iškilios asmenybės, nebūtų. Panašus į jį brolis Vitalis. Jų rūpesčiu radosi pakelėje akmeninis istorijos puslapis, neleidžiantis užmaršties šešėliui užgožti praeities, vedančios į ateitį, pėdsako.

Nuotraukos: 1) Prie Skaisčių kapo Antašavos kapinėse (kairėje); 2) Paminklą pašventino Antašavos bažnyčios klebonas (viršuje); 3) Kalba Kupiškio krašto šviesuolis Albinas Vaižmužis (viduryje); 4) Iš dešinės į kairę – Rimantas ir Vitalis Skaisčiai, kalba Rimanto sūnus šaulys Audrius, su vėliava – paminklo architektas Žybartas Simonaitis (apačioje).
Algimantas Zolubas