Klementinos Vosylytės Jubiliejus ir jos dovana mums

Foto Vidmanto J.

Lietingą niūraus pavasario popietę Vilniuje, Lietuvių kalbos instituto salėje, būriuojasi iš visos Lietuvos atvykę kupiškėnai. Ir ne tik jie. Čia sutiksi kolegą dėstytoją, mokslo darbuotoją, literatą, žurnalistą, studentą.

Ir kaip nesidžiaugti, juk ant stalo Kupiškėnų tarmės žodyno didžiulis pirmasis tomas, turintis net 784 puslapius. Dabar čia tik pirmasis, o jų bus net keturi. Tai vienuolikos metų, visada jaunos, energingos kupiškėnės Klementinos Vosylytės darbas. Žodžių rinkimo, jų užrašymo darbe dalyvavo be galo daug žmonių, juk kortelių nei mažai, nei daug – tik apie 400.000 ! visas šias korteles ne kartą ir ne du kilojo, svarstė, tyrinėjo, lygino, atrinkinėjo gražiausius, charakteringiausius posakius, sakinius miela Klementina. Čia vos ne kiekvienas kupiškėnas ras žinomą, girdėtą ir net visai nežinomą, bet kupiškėniškai skambantį žodį. Kokia turtinga mūsų kupiškėnų šneka. Mūsų ne tiek daug, bet žodžių tai mes jau turim.

Ne vien tik šio milžiniško darbo įvertinimui buvo skirti žodžiai iš Kauno, Klaipėdos, Kupiškio, bendradarbių, ekspedicijų dalyvių, bendrakursių, kraštiečių ... Nuoširdžiausi žodžiai ir net šmaikštūs palinkėjimai buvo skirti Klementinai ir jos jubiliejaus proga.

Ne vienas kalbėtojas (o jie kalbėjo daugiau kaip dvi valandas) tvirtino, kad šis žodynas – paminklas jau nykstančiai mūsų šnekai, nes kaimuose jau maža belikę senų žmonių, o esantį jaunimą labai paveikė mokyklos, radijas ir aplinkinės šnekos....

Vytautė E.

Šis Klementinos darbas - didžiulis turtas, kuris liks ateinančioms kartoms. Tarmės nyksta, dažnas kupiškėnas jau nebemoka tarmiškai kalbėti. Taigi Kupiškėnų tarmės žodynas turi pasiekti kiekvieną Kupiškio rajono mokyklą ir biblioteką.

Nijolė K.

„NIEKUO NEIŠSISKIRIU IŠ KITŲ“

[skaityti komentarus]

Iš " LITERATŪRA IR MENAS"

Klementina Vosylytė Beno Rupeikos nuotrauka

Vasario 8-ą dieną humanitarinių mokslų daktarė, žodynininkė Klementina Vosylytė švęs septyniasdešimtąsias gimtuves. Ta proga ir susėdome pasišnekučiuoti jaukiuose gimtuvininkės namuose, kur, ant Jos Tetos, kalbininkės Bronės Vosylytės palikto rašomojo stalo, saulės spindulius išvysta Klementinos darbai. Nelyg varpas mušė laikrodis, jo dūžiai tarsi skaičiavo Klementinos parašytus ir būsimus žodynus, straipsnius.

Iš galvos neišeina knygoje „Kelias į didįjį Žodyną“ perskaityti žodžiai: „Likimas man liepė sekti Tetos pėdomis.“

Tai čia Tetulės knygoje parašiau. Kažkada laiške ji gailestavo: „Negi nė vienas mano sūnėnų ir dukterėčių neseks mano pėdomis.“ Kai persigalvojau, kad į matematiką neverta stoti, atsiminiau, kad lietuvių kalbos mokytojas Vladas Merkevičius po abitūros egzamino sakė: „Aš įsitikinęs, kad Klementina Vosylytė ir Rimantas Mukulys tikrai niekada nedarys kalbos klaidų.“

Tetulė atostogavo Palangoje, pamaniau, kad jai bus siurprizas, kai sužinos, kad studijuoju lietuvių kalbą ir literatūrą. Bet kai atvažiavo, o aš, jau studentė, nuėjau pas ją, tai nė kiek nenustebo. Manyčiau, buvo patenkinta, tik neparodė, santūri buvo.

Norėčiau grįžti prie mokyklinių dienų ir klustelėti apie tas klaidas.

Aš nebuvau literatė, laisvų temų vengdavau, man būdavo gėda atsiskleisti, rašydavau literatūrines temas. Nežinau, kaip jas išplėtodavau, bet klaidų faktiškai nedarydavau. Tik vieną kartą padariau: žodį „kolūkis“ perkėliau ne „kol-ūkis“, o „ko-lū-kis“. Šiaip esu gavusi ir kuolą: draugei grėsė dvejetas, ji labai prastai rašė, sukeitėme rašinius, mokytojas pamatė, atėmė iš abiejų, abiem po kuolą įpylė ir iš klasės išvarė. Dar tokį fokusą esu sumaniusi – mokytojas buvo sakęs, kad jei nežinome, ką reiškia koks tarptautinis žodis, tai galime klausti. Susiradome su drauge kažkokius tarptautinius žodynus ir pradėjome klausinėti. Kadangi tų žodžių daug, kai kurių gal jis galėjo ir nežinoti, tai pasakė, kad geriau raštu, kad netrukdytume pamokos. Vienąsyk šokiuose kažkurią iš mūsų išsivedė ir paklausė, kokias knygas skaitome, kad tokių žodžių randame. Šiaip geras mokytojas buvo. Daug zbitkų esu prikrėtusi, buvau iš mokyklos išvaryta.

Už ką?

Prieš pat Velykas padarė paskaitą. Visi vaikai pro langus išbėgiojo, o aš pro duris, pasakiau, kad NEGARBINGA pro langus. Durys buvo dvivėrės, toks mokytojas Pajarskas atsistojo užtverdamas kelią, tai aš jam pro tarpukiškį išlindau. Jis rėkė: „Vosylyte, grįžk! Grįžk atgalios!“ Paskui tėtė, ne mama, turėjo eiti pas mokyklos direktorių, o tėčiui nueiti pas direktorių buvo tiesiog peilis, nes paprastai važiuodavo mama, maisto atveždavo... Kiti vaikai nenukentėjo, tik man kliuvo. Kokioje septintoje klasėje buvau. Paskui jau surimtėjau.

Universitete Jums dėstė profesorius Juozas Balčikonis.

Galiu pasakyti, kokį pirmą sakinį Balčikoniui užrašiau. Tetulė – tai buvo 1911 metais – užrašė „Šitoj kupečvietaj labai riebus šienas, kadaikščių koda džiovinam, vartom, ir vis do žolias.“ O aš, – nežinau, kas man šovė, gal čia mano charakteris toks durnas: „Nešok bokštan bažnyčios, kad nenutūptum šūdan telyčios.“ Savo kaime tokio posakio nebuvau girdėjusi, o kai nuvažiavau Kupiškin ir išgirdau, man labai įspūdį padarė. Balčikonis jo nekomentavo. Pirmą mano rašinį profesorius Tetulei labai išgyrė, o apie antrą sakė, kad mane sugadino laikraščiai. Bet žinai, kokia tema buvo: „Ką davė spalis jaunimui?“ Tai ką ten rašysi? Siaubas! Nežinau, ką rašiau, aišku, laikraštinėmis frazėmis. O paskui pas Balčikonį buvo taip: parašai rašinį ir taisai klaidas. Aš tuos jo taisymus tebeturiu, labai įsidėjom į galvą visi. Jis tik pirmame ir antrame kurse man dėstė dabartinę lietuvių kalbą. Dar mokė, kaip užrašyti žodžius žodynui. Reikėjo ir tarminių tekstų, ir iš knygų užrašyti. Visus studijų metus aš jau rašiau žodžius iš gyvosios tarmės. Iš knygų pradėjau išrašinėti, ko gero, pirmame kurse.

Gal atsimenate, iš kokių knygų?

Pati pirmoji mano išrašyta knyga – tai Antano Vienuolio „Raštai“. Tetulės buvo pabraukyta, ką reikia rašyti, aš tik perrašinėjau. Paskui išrašiau Jurgio Lebedžio „Smulkiąją lietuvių tautosaką“. Kiek tiks­liai užrašiau žodžių „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekai, neatsimenu, bet daugiau iš gyvosios kalbos negu iš knygų. Tai buvo mūsų pragyvenimo šaltinis, nes, kad nenukentėtų pagrindinis darbas, kitokių darbų negalėjai dirbti. Kai kas versdavo, bet ne savo pavarde.

Kas iš būsimų žymenybių tuo metu studijavo universitete?

Nuo kažkurio kurso su mumis mokėsi Tomas Venclova. Labai gerai atsimenu, kaip jisai per Adolfo Sprindžio paskaitas atsistodavo diskutuoti: Sprindis atsisėsdavo, o Tomas baigdavo paskaitą skaityti. Jis dar ekskursijas vesdavo, žinau, esu buvusi Kernavėje. Daug ekskursijų būdavo po Vilnių, bet tikriausiai sekmadieniais, nes šeštadieniais dirbdavome. Aš sekmadieniais pas Tetulę turėdavau eiti, tai negalėdavau. Parkinsono liga Tetulė sirgo, taigi dažnai eidavau lankyti, nors buvo ir slaugė.

Baigusi universitetą 1960 metais pradėjote dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje.

Buvau baisiai nelaiminga, nes nenorėjau, kad atrodytų, kad dėl Tetulės atėjau į institutą, nors mano pažymiai iš kurso buvo geriausi. Negalėjau eiti į Žodynų skyrių, nes tuo metu giminaičiai tokia pat pavarde viename skyriuje dirbti negalėjo. Tik kai Tetulė į pensiją išėjo, perėjau dirbti prie „Lietuvių kalbos žodyno“.

Tikriausiai nebuvo lengva dirbti prie „Lietuvių kalbos žodyno“?

Laiko nedaug duodavo, o žodžių sunkių būdavo, tai dirbai įsikniaubęs. Niekada nesiginčydavau dėl planų, man kiek krovė, tiek ir rašiau. Rašiau po šešias dėžutes, o dėžutėje yra apie du tūkstančius kortelių. Nedaug žmonių rašydavo po šešias dėžutes. Mano laikais negalėjai planuotis straipsnio. Nė vienas straipsnis nebuvo rašytas darbe, visi jie parašyti sekmadieniais arba po darbo.

Dėl reikšmių aiškinimo man didžiausias autoritetas buvo Sofija Kėzytė, ji labai gražiai mokėdavo reikšmes paaiškinti. Kėzytę aš apskritai be galo gerbiu. Dėl žemaitiškų formų atstatymo eidavau konsultuotis su Vytautu Vitkausku. Su Antane Kučinskaite artimai bendravau iki pat jos mirties. Ji buvo mano krašto žmogus, tėviškėnė, labai gerai išmanė senuosius raštus. Nepaprastai religinga, labai tolerantiška – jei kas jai ir nepatikdavo, nesipiktindavo, nemoralizuodavo.

O kas dar įsiminė dirbant Žodynų skyriuje?

Visi skyriaus vadovai buvo asmenybės. Gal kad jie buvo prieškarinių mokslų? Jų ne tiek bijojai, kiek buvo vidinė pagarba. Kazys Ulvydas, pavyzdžiui, mus visuomet gindavo. Mat tais laikais žodyno rašymas nebuvo laikomas rimtu darbu, o straipsniai vertinami. Jo žodžius prisimenu: tuos straipsnius po keliasdešimt metų reikės išmesti, o žodynai bus reikalingi šimtmečius. Ulvydas buvo labai šnekus, labai gyvas žmogus. Nepaprastai gerbiu Joną Kruopą.

Už ką?

Už viską! Labai sąžiningas, labai teisingas, labai geras buvo, niekada nesiafišuodavo. Jis bardavosi tada, kai jį kas spausdavo. Vienąsyk priėjau po tokio susirinkimo ir pasakiau: „Vadove, jūs kad ir barat, mes nebijom, jūs kaip mano tėtė.“ (Nors tėtė ant mūsų bardavosi, mes, vaikai, jo nebijodavome.) Bet ne tai, kad nebijai ir darai, ką nori. Ne. Dėl jo gerumo negalėjai blogai pasielgti.

Institutui tuo metu vadovavo legendinis Kostas Korsakas.

Korsakui buvo svarbu instituto prestižas. Dabar sunku patikėti, bet jo laikais languotu ar raštuotu megztiniu į konferenciją nenueisi. Korsakas buvo labai teisingas, be galo sąžiningas, aš jį labai gerbiu.

Bet mano laikais, maždaug nuo 1960 metų, institute švęsdavom Moters dieną, būdavo banketai. Su šokiais!

Fantastika! Kiek laiko gyvavo ta tradicija?

Neilgai, gal penkerius, gal šešerius metus. Tinklinis tai gal ilgiau, šventimas anksčiau pasibaigė. Ten, kur dabar nunciatūra, aikštelė buvo, tad po darbo eidavome žaisti tinklinio. Rašytojų kieme dar žaisdavome, ateidavo rašytojų, literatų... Už instituto vyrų komandą tinklinį aš žaidžiau! Nes moterų komandos nebuvo. Sako, gerai pakeldavau ir pasuodavau gerai, kirsti negalėdavau, nepašokdavau tiek.

Į sovietų laikų pabaigą institute vykdavo seminarai. Būdavo kartais ir ideologinių, bet būdavo labai gerų seminarų, labai gerų specialistų pakviesdavo, filosofų, chemikų. Mano bendraklasis Antanas Čepelė skaitė apie ekonomiką, o Vytautas Landsbergis atsinešė plokštelių! Atrodo, apie džiazo muziką šnekėjo.

Kaip tas sportas įsibrovė į Jūsų gyvenimą?

Tas sportas buvo nuo mokyklos laikų. Kupišky tėvai mums – broliui, seseriai ir man – samdė butą netoli mokyklos. Šeimininkai visą gyvenimą dirbo mokykloje sargais ir valydavo mokyklos salę. Kai jie vakarais eidavo valyti, tai ir aš eidavau ant turnikų pasikarstyti. Be to, šeimininkų duktė, Eugenija Seibutytė, lengvaatletė, Lietuvos čempionė, buvo KKI baigusi. Kažkada KKI studentai praktiką atliko ir pas šeimininkus gyveno, tad nueidavome į salę ir žaisdavome stalo tenisą.

Studijų metais eidavau į futbolo varžybas. Kartais su tokia drauge praeidavome be bilietų, pro trejus vartus. Mūsų niekas netikrindavo, nes vieni vyrai, mes dvi –­ moterys, niekam į galvą nešaudavo, kad neturime bilietų. Tokia čia aš ir sportininkė buvau.

O choro lankyti nenorėjote?

Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, norėjau lankyti chorą, bet brolis neleido, sako: „Pas mus visi, kas tik chore dainuoja, blogai mokos.“ Bakšėnuose, mūsų gonkose, mano jaunystėje dažnai skambėdavo dainos. Tėtė labai gerą balsą turėjo, tenoru bažnyčioje giedojo, antroje Dainų šventėje dalyvavo. Atsimenu Tetulės išmokytą dainą „Jau nupjauti mūs rugeliai ir gubų pilni laukeliai“. (Klementina smagiai užtraukia, net pasilinguodama.)

Vaikystėje Jūs sudarinėjote vaikiškos kalbos žodynėlį.

Bakšėnuose, kaimynystėje, giminaitė gyveno, gal dvejų metų vaikas. Vasarą mes su seserimi pasisodinome ją ant minkštos lovos ir, kiek žinau, čia mano iniciatyva, klausinėjome: „Birute, kaip vadinas šitas daiktas.“ Tai ji: „Niūnia.“ Prirašiau pilną sąsiuvinį, ar ne per kelias dienas. Aš rašiau, o sesuo klausinėjo. Galvoju, kaip kilo mintis. Aišku, Tetulė atvažiuodavo atostogauti, klausdavo, kaip vienas ar kitas padargas vadinasi, tai, matyt, mes ir mėgdžiojome... Man dešimt metų tebuvo.

O kas įsiminė iš ekspedicijų? Vyrų ar moterų daugiau pavyko prašnekinti? Ar galima sakyti, kad kupiškėnų nereikėjo už liežuvio tampyti?

Žinai, grynai nuo žmogaus priklauso. Vienas yra atlapas, kaip pas mus sako, kitas ne. Jei mes matydavome, kad iš žmogaus žodį reikia pešti, tai nelabai ir šnekindavome, išeidavome. Arba jei piktas kitas būdavo. Nuostabu, kai kartais kaimietis suvargęs juokus krečia. Jurbarko krašte su visais žmonėm man labai pasisekė. Palėvenėlėje, prisimenu, užeinam į tokį kiemą, moteris juodai apsirengusi, neseniai gal palaidojusi artimą, tai ir sako: „Vaikėliai, mon tas dabar ne galvoj.“ Rasti vyrą gerai šnekantį yra sunkiau. Ieškodavome kuo senesnių žmonių. Buvo, kad šnekinau moterį jau ant patalo, jau sunku jai buvo šnekėti, bet duktė prikalbėjo. Labai jau daug žmonių gulėjo ant patalo, bet nepaprastai gyva jų kalba. Kartais ligonis išsikalbėdavo, net, sakyčiau, atsigaudavo, viena net prisiminė vestuves, apie vestuvinę suknelę papasakojo.

Daug gerų žmonių sutikote?

Nepaprastai daug gerų žmonių esu sutikusi, nors negali sakyti, kad ekspedicijose būdavo lengva. Juk palikdavo tave visiškai vieną kaime pas nepažįstamą žmogų, reikėdavo tartis, kad priimtų nakvoti, valgyti išvirtų. Labai daug kur esu buvusi: Varėnoje, Aukštadvary, Kapčiamiesty, Semeliškėse, Šalčininkuose, Vilkijoj, Ariogaloje, Jurbarke. O Dubičiuose buvome abi su Irena Ermanyte. Žemaitijoje nedaug kur teko: Žarėnuose, Medingėnuose, Šilutėje. Ignalinoje su dviračiu važinėjau: dviratis vyriškas, aš vos pasiekdavau. Dabar galvoju, kaip mes nereikalavome moteriškų dviračių.

Iš kur tas dviratis? Tai institutas turėjo dviračių?

Klaikybę! Toks kambarys buvo pilnas dviračių prikrautas, guminių batų – ekspedicijoms ir talkoms (iš pradžių ilgą laiką prievarta važiuodavome į talkas)... Prisimenu, per kažkokį griovį buvo du pagaliai padėti, tokios kartys, tai aš su visu dviračiu įgriuvau į tą griovį. O važinėjau su suknele, kartūnine... Visokių tų nuotykių ekspedicijose – būtų galima knygas rašyti.

Nežadate rašyti prisiminimų knygos, beje?

Žinai, kad būtų laiko, tai norėčiau papildyti „Palyginimų žodyną“. Jis rašytas sovietų laikais, visa frazeologija, palyginimai yra ironiški, neigiami, liaudies kalbai tas būdinga, pasakoma nepiktai, bet pašaipiai, kartais juokais. Rašydama, prisimenu, išmečiau palyginimą „mušk gudą kaip šunį rudą“, bet vis tiek užrašiau „kaip šunį rudą“, dabar reikės atstatyti... Mintis yra, kad tik spėčiau. Aš tikiuosi. Darbų tai daug: va, pirmą tomą „Kazlų Rūdos žodyno“ suredagavau, „Zanavykų žodyną“ ir redagavau, ir rašiau.

Jūs dar rašote ir redaguojate „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“.

Daugiausia su veiksmažodžiais turiu reikalų. Gerai, kad nurodomas valdymas, nes valdymas padeda geriau atskirti žodžių reikšmes. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ valdymas nenurodomas.

„Kupiškėnų žodynui“ medžiaga gimė iš ekspedicijų, galima taip sakyti, ar ne?

Na, kaip čia pasakius. Kruopas buvo labai įžvalgus, nepaprastai jį gerbiu už tai. Jei nebūdavo ekspedicijų, leisdavo kiekvienam, kas turi savo tarmę, pasiimti komandiruotę, dešimt dienų ar savaitę. Ne visi norėdavo ir ne visi važiuodavo į ekspedicijas. Kai kas dėl sveikatos negalėdavo. Bet tais laikais viename kaime galėjai rasti nemažai žmonių, o dabar viename kaime vieną žmogų begali rasti. Dabar tokio žodyno jokiu būdu neišleistum, kadangi jau likusi tik mano karta. Ji galėtų papasakoti, bet taip vaizdingai nebepasakytų, tie senybiniai žodžiai nebeiššoksta. Nors vaizdingumas, manau, yra iš prigimties. Mano dėdė vienas, tėtės pusbrolis, tai labai vaizdingai šnekėdavo: „Ale to[ji] margaička viškai kaip ir ba kelnėlių, tik pėržabota.“ (Juokiamės abidvi.)

Vienas žmogus ranka parašė keturtomį žodyną. Ar Jūs nenorėjote kompiuteriu?

Kai pradėjau rašyti, kompiuterių institutas neturėjo. O kai kompiuterius pradėjo pirkti, tai jau pusė žodyno buvo parašyta. Pirmo tomo bus apie 80–90 lankų, iki H raidės, imtinai. Rankraštis viso žodyno jau yra. Pinigų nėra „Kupiškėnų žodynui“, nors čia ne tokių baisių tūkstančių reikia. Mėginsiu kreiptis į „Kupiškėnų žodyno“ paramos fondą.

Labai anksti išėjote iš instituto.

Kaip gera dirbti vienam! Namie padarai mažiausiai du kartus daugiau, o darbe tai užeina kas į kambarį, tai užkalbina, tai kavos eini gerti. Nepaprastai gera dirbti namie, bet pirmus mėnesius buvo labai sunku, juk buvau įpratusi su žmonėmis. Kai pradėjau rašyti „Kupiškėnų žodyną“, tai ir išėjau iš instituto.

„Kupiškėnų žodyno“ pirmas tomas – pagaliau! – turėtų pasirodyti Knygų mugėje. Gal kokių posakių paporintute?

Iš galvos labai sunku, nors man kiekviena diena praeina su kupiškėniškais žodžiais, bet, va, galime paimti kartoteką ir paskaityti. (Klementina traukia kortelę po kortelės, skaito, ir jos lūpomis prabyla kupiškėnai.) Saula tik skruostų iškišė ir vėl pasikavojo. Dėbesys nulakė ir vėl saula išvartus akis žiūria. Par švintų Kazimėrų žųsinas pravažoj acigeria, o par Juozapų jautis. Du orkliu balnosi, nė vienu nejosi. Šimtas odų jir orklį papjauna. Storai šnekėk, ratai juokis, manis, kad ponas. Nešnekėk tėk daug, ba ausys nupliš. Ko gi tėp laki ba atodvėsčio, ir palingvo vėlniui dūšių atiduosi. Tau okmenio širdis papuola, bulbienas košės protas. Yr teisyba unt svieto, tik žabala. Tėp mon ilgu venom. Visos seserėčios dabar jau po žėmam, o aš va do kėp ir švadas. Dievas dova mergytį rugius rišunt, undaroko atolunkan įsidėjau ir nešuos namo. Meila, mono mielas, švintas doiktas.

Šnekėjosi VIOLETA ČERNĖ