Vilniaus kupiškėnai - SIGNATARŲ NAMUOSE IR KARINIAME PARADE

2008.02.12 Vilniaus kupiškėnai gausiai rinkosi į SIGNATARŲ NAMUS. Mūsų pulkas buvo per didelis, teko jį padalinti į dvi dalis. Muziejaus gidės Rasa Ivanauskienė ir Vilija Luneckaitė veda mus per muziejaus kambarius įdomiai dėstydamos to laikmečio istoriją. Po poros valandų, atsisveikinome su muziejumi, širdyse ir galvose išsinešdami garbingą to laikmečio dvasią. Mus nustebino faktas, kad Emilija Vileišienė paėmusi į pagalbą du vyrus ėjo pas vokiečių generolą reikalauti nuimti mieste iškabintus plakatus, kuriuose buvo parašyta Vilnius lenkų kultūros brangakmenis. Generolas gavęs gerą istorijos pamoką, sukomandavo nedelsiant plakatus nukabinti. Pasirodo buvo tuomet drąsių moterų. O ar nereikėtų jų dabar ?

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, skelbiantį Lietuvą nepriklausoma valstybe. Lietuvos Taryba – tai tautą atstovaujanti institucija, išrinkta 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje. 1917 m. rugsėjo 22 d. lietuvių konferencija baigė darbą. Savo darbą ji organizavo remdamasi parlamentinės institucijos veiklos principais. Pirmasis posėdis įvyko 1917 m. rugsėjo 24 d. Pagrindinis Tarybos finansavimo šaltinis buvo labdaros organizacijų skiriamos lėšos ir Lietuvos katalikų bažnyčios finansinė parama.

Nepriklausomybės aktas buvo pasirašytas Štralio name Vilniuje, Didžiojoje g. 30, bute Nr. 2 (dabar Pilies g. 26; Sąjūdžio laikais prigijo Signatarų namų pavadinimas), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto pirmininko A. Smetonos kabinete. Akto priėmimo ir pasirašymo aplinkai atkurti svarbių duomenų suteikia surasti šios draugijos inventoriaus sąrašai bei spaudoje publikuota nuotrauka.Jų dėka įmanoma detaliai rekonstruoti šio kabineto interjerą.

Akto priėmimo datą – 1918 m. vasario 16 d. – reikėtų laikyti atsitiktine, o ne nulemta subjektyuvių faktorių. Tačiau tai nereiškia, jog pats Akto priėmimas irgi buvo atsitiktinis: Lietuvos Taryba sugebėjo tinkamai išnaudoti palankią Lietuvai tarptautinę konjunktūrą, susiklosčiusią 1918 m. vasario mėnesį.

Lietuvos nepriklausomybės akto tekstas buvo suformuluotas ne iš karto, o formavosi palaipsniui. Jo kilmės šaltiniais buvo 1917 m. lietuvių konferencijos Vilniuje rezoliucija, Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. aktas, 1918 m. sausio 8 d. Tarybos priimta nepriklausomybės skelbimo formuluotė, tų pačių metų vasario 1 d. Keturių opozicijos ( J. Vileišis, S. Narutavičius, S. Kairys, M. Biržiška) pateikta jos redakcija bei Tarybos sudarytos komisijos ir opozicionierių suredaguota, su Tarybos dauguma suderinta ir 1918 m. vasario 15 d. posėdyje patvirtinta formuluotė. Visi čia paminėti dokumentai buvo Lietuvos Tarybos narių kolektyvinio darbo rezultatas.

Nepriklausomybės aktą pasirašė visi Lietuvos Tarybos nariai abėcėlės tvarka. Išimtis buvo padaryta J. Basanavičiui, pagarbos vardan suteikiant jam teisę pasirašyti pirmajam. Iki šiol tebėra nepatvirtinta Tarybos nario D. Malinausko pavėlavimo į pasirašymo procedūrą versija.

Vasario 16 d. aktas pirmą kartą viešai buvo paskelbtas vokiečių kalba Berlyne leistuose laikraščiuose Vossische Zeitung (1918 m. vasario 18 d.) ir Taegliche Rundschau (1918 m. vasario 19 d.). Šis dokumentas Vokietijoje atsidūrė vokiečių kareivio socialdemokrato Oskaro Vėrlė (Oskar Woehrle) dėka. Be to, dar du Akto tekstai oficialiai buvo įteikti Vokietijos valdžios atstovams Lietuvoje. Visi jie, greičiausiai, buvo pasirašyti Lietuvos tarybos narių. Tikėtina, jog vokiškasis Vasario 16 d. akto variantas iki šiol saugomas kuriame nors Vokietijos archyve.

Lietuvoje karo cenzūra neleido viešai paskelbti Tarybos priimto Nepriklausomybės akto. M. Kuktos spaustuvėje surinktas Lietuvos aido 1918 m. vasario 19 d.numeris su šio dokumento tekstu vokiečių kareivių buvo išbarstytas, slapta suspėjus atspausdinti tik kelis šimtus egzempliorių. Todėl Akto tekstas P. Klimo iniciatyva buvo atspausdintas lapeliuose ir nelegaliai išplatintas Lietuvoje.

Priėmę Vasario 16 d. aktą, Lietuvos Tarybos nariai pasirašė du jos egzempliorius: originalą ir dublikatą.Originalas, skirtas reprezentuoti šį istorinį įvykį, buvo atiduotas saugoti J. Basanavičiui. Nuo pat pasirašymo momento Akto originalas nebuvo paviešintas. Spaudoje apie jo egzistavimą pirmą kartą buvo užsiminta 1933 m. Koks šio dokumento tolesnis likimas – nežinoma. Akto dublikatas liko Tarybos kanceliarinėse bylose ir buvo skirtas naudoti kasdieniniame darbe.

Akto dublikatas Lietuvos Tarybos sekretoriate buvo saugomas iki 1918 m. lapkričio 25 d., kai jį kartu su Tarybos posėdžių protokolais pasiėmė P. Klimas, kuris ruošė dokumentus publikuoti. Pas jį dublikatas išbuvo iki 1925 m. vasario 18 d., kol buvo perduotas Prezidento kanceliarijos archyvui. Šiame archyve jis buvo saugomas iki lemtingosios Lietuvai 1940 m. birželio 15 d. Tolesnis Akto dublikato likimas nežinomas.

Vasario 16-osios akto likimo versijos, galinčios pretenduoti į hipotezes, skirstytinos į dvi grupes pagal tai, kurio Akto egzemplioriaus – originalo ar dublikato – likimą jos bando atskleisti. Iki šiol nei viena iš jų negali būti pripažinta visiškai faktais pagrįsta ir patvirtinta.