Vėlinių įspūdžiai

Vilniaus kupiškėnai 2007 m. lapkričio 4 d. rinkosi į eilinę sueigą. Klubo sueigą iškilmingai ir jausmingai pradėjo Klubo prezidentė Filomena Marčiulionienė. Apie Rasų kapines įdomiai kalbėjo architektė, puiki Rasų kapinių praeities ir dabarties žinovė, Živilė Mačionienė. Apie nuveiktus ir būsimus paveldo išsaugojimo ir jo pažymėjimo darbus pranešimą skaitė dr. Gediminas Kaluina. Panevėžio Ramygalos g. kapinių ir sueigos momentus fotografavo Albinas Čiurlys. Tekstus ir nuotraukas kviečiame žiūrėti.

Nuo seniausių laikų rudenį svarbiausia švente laikyta Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Visų šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Abi šventės glaudžiai susijusios. Žmonės tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Buvo tikima, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais juos nuolat lankydama. Mėgstamiausias dvasių lankymosi laikas – gūdus ruduo. Tad ne veltui senovėje žmonės lapkritį vadino vėlių mėnesiu. Kiti kraštai Vėlinių taip rimtai nešvenčia, tad mūsų tradicijos labai stiprios. Žmonės suvokia šios šventės prasmę, poreikį ją švęsti. Psichologiniu požiūriu labai svarbu prisiminti, pagerbti savo protėvius, padėkoti jiems už tai, ką mums davė. Kad jie toliau ramiai ilsėtųsi, turime būti darbingi, stiprūs, ir aktyviai gyventi šiame pasaulyje. Reikia saugoti savo sveikatą, visais įmanomais būdais tomis dienomis nesušalti, sveikai maitintis. Tai suvokdamas, žmogus patenkina labai svarbų dvasinį poreikį, nes dvasia - žmogaus sveikatos pagrindas.

Panevėžio kapinėse palaidoti : Juozas Miltinis, Vladas Blėdis, Bronius Babkauskas, kompozitorius Antanas Belazaras

Rasų kapinės. Seniausios kapinės Vilniuje apgaubtos tikra paslapties aura – vien jau kelionė link jų, praėjus pro Aušros Vartus, taps tikrai įdomiu potyriu – seni namai, geležinkelio bėgiai, apgriuvę vaiduokliški pastatai, kalėjimas veda link šios keistos vietos. Ne veltui ir Jurga Ivanauskaitė savo romanui "Placebas" mistiškajai vietai pasirinko būtent šias kapines. Rasų kapinės buvo atidarytos 1801 metais, ir vėliau jos tapo aukštuomenės, inteligentijos laidojimo vieta. Čia atgulė ne tik tokie mūsų šviesuoliai kaip M.K.Čiurlionis, B.Sruoga ar J.Basanavičius, lenkai būriais čia traukia dėl to, kad būtent čia palaidota J.Pilsudskio širdis.
Rasų kapinių atmosfera iš tiesų archaiškiausia iš visų Vilniaus kapų – daugelis antkapių atrodo kaip kokie architektūriniai paminklai, slėpiningą atmosferą dar pagilina per vidurį kapų pastatyta neoklasikinio stiliaus bažnytėlė, tai kapinės, kurioms iš tiesų geriausiai tinka apibūdinimas "mirusiųjų miestas". Jeigu dar pridėsime mįsles, gaubiančias šias vietas – Rasų giraitės, kuriose įsikūrusios kapinės, kai kurių istorinių šaltinių teigimu, galėjo taip būti pavadintos pagal čia vykusias pagoniškas šventes, suprasite, kad tai kone paslaptingiausia miesto vieta.